Milžinų blynai

Giant Pancakes Giant Pancakes
Nusprendžiau, kad šiandien jau pavasaris. Argi ne taip? Saulė už lango švietė, oras toks gaivus, vaiskus... Ir dar užėjom skanumynų paragaut į Itališką kepyklą. Sūrio pyragas ten tobulas. Aš rimtai. 

Dar vienas receptas iš mano numylėtos "Gyvenimas, pagamintas namuose" knygos. Jau trečias iš eilės ir dar ne paskutinis. Kai pirmą kartą kepiau šiuos blynus, vos ištraukusi iš orkaitės šypsodamasi tyliai pasakiau milžinų blynai. Taip ir prilipo. Taip, blynus, pasirodo, gamina kepti ir orkaitėje ir turiu pasakyti, kad toks gaminimo būdas man patinka daug labiau. Sumaišai produktus, pašauni ir eini toliau filmų žiūrėt. Jokio stoviniavimo prie viryklės su miltuota mentele rankoje.

Juos dar galima būtų pavadint linksmaisiais blynais. Nes tas vaizdas, kai jie tarsi milžiniški suflė pašoka iš kepimo formų, yra tikrai džiuginantis. Čia nuotraukose blynas jau truputį nusileidęs, kepdami jie iškyla gerokai daugiau.  

Molly savo recepte rašo, kad galima kepti vienoje 20 cm kepimo formoje, bet tinka ir didesnės. Aš kepu maždaug 17 cm formoje du kartus, t.y. supilu pusę tešlos, iškepu, ištraukiu blyną ir supilu likusią. Beje, forma, kurioje kepsite, turi būti sandari. Netinka tos atsegamos tortų formos, nes sviestas išbėga pro tarpelius ir ima degti. Savo kailiu patyriau. 20 cm formoje man nepatiko kepti dar ir todėl, kad blyno padas išeina storesnis ir sunkesnis. Tai tiek patarimų. Kitą savaitgalį vėl kepsiu. Šypt.

Blynai su citrina ir cukrumi arba milžinų blynai

Reikės:

gabalėlio sviesto

4 kiaušinių

125 ml miltų

125 ml pieno, perpus su grietinėle

2 šaukštų cukraus

citrinos sulčių ir cukraus pudros apšlakstymui

Gaminame:
Įkaitiname orkaitę iki 220 laipsnių. Į kepimo indą dedame gabalėlį sviesto ir pašauname į orkaitę.

Tuomet pasiruošiame tešlą blynams. Į indą supilame grietinėlę ir pieną, po vieną įmušame ir išmaišome kiaušinius. Beriame cukrų, išmaišome. Nuolat maišydami suberiame miltus. Tešla turi būti lygi, be gumulėlių. 

Kai sviestas ištirps, traukiame indą lauk ir teptuku ištepame sviestu indo sieneles. Supilame tešlą ir pašauname į orkaitę. Didesnis blynas iškeps per 18 - 25 min, maniškiai mažesni - maždaug per 10 - 12 min. Blynas bus iškepęs tada, kai kraštai pakils ir švelniai paruduos, o centras bus gelsvas ir standus. 

Iškepusį traukiame lauk ir apšlakstom citrinų sultimis, apibarstom cukraus pudra. Skanaus!

Pagaminta pagal Molly Wizenberg "Gyvenimas, pagamintas namuose" p. 142 // Vaga 2013

DSC_5922ps
The Best Chocolate Cake The Best Chocolate Cake
Turiu prikaupusi nemažai visokiausių šokoladinių pyragų receptų. Nemažai jų ir išbandžiau. Vien tik šiame tinklaraštyje galima rasti šokoladinių pyragų su bananais, raudonuoju vynu, vanile... Buvo ir visiškų nesėkmių, kaip antai pyrago su Guinness alumi bandymas. Bet aš vis ieškojau tokio, kurį paragavus, galėčiau pasakyti, kad jis tobulas. Ir va šiandien, vos prapjovusi šį, jau iškeptą ir atvėsusį pyragą, aš supratau, kad tai yra viskas, ko man reikėjo. Šis pyragas nuo šiol bus kepamas gimtadieniams, draugų susibėgimams ar tiesiog savaitgaliams. Nes jis yra tobulas. Tiesiog.

The Best Chocolate Cake

Molly savo knygoj jį vadina "protus ir širdis pavergiančiu pyragu" ir tai tikra tiesa. Net brangusis, dar aną vakarą įtariai sukiojęsis aplink ir vis klausinėjęs, kaip gi tu kepsi pyragą be miltų ir su penkiais kiaušiniais, šiandien jau tyliai stovėjo su lėkšte rankoje laukdamas, kol baigsiu fotografuoti. O paragavęs pažadėjo, kad daugiau niekad nebevadins jo kiaušiniene su šokoladu.

Pyragas pagaminamas neįtikėtinai paprastai, tačiau jį sugadinti gali prastas šokoladas. Šioje srityje didelėmis žiniomis pasigirti negaliu, tik pasakysiu, kad kepiau su juoduoju 70 proc. kakavos turinčiu "Laimos" šokoladu ir maniškis pyragas pavyko puikiai.

The Best Chocolate Cake The Best Chocolate Cake
Labai šokoladinis pyragas

Reikės:

200g geros kokybės šokolado, ne mažiau kaip 60 proc. kakavos 

200g sviesto

200g cukraus

1 šaukšto miltų

5 kiaušinių

Gaminame:
Šokoladą sulaužome, o sviestą supjaustom kubeliais ir viską suberiam į indą, kurį dedam į mikrobangų krosnelę ir tirpinam, kol šokoladas ir sviestas taps vientisos masės.

Tuomet suberiam cukrų ir išmaišom. Po vieną įmušame ir išmaišome kiaušinius. Suberiam šaukštą miltų ir dar kartą gerai išmaišom.

Supilam į 20 cm skersmens atsegamą kepimo formą ir kepam 190 laipsnių temperatūroje 20 min. Tuomet patikrinam pyragą, jis turėtų būti dar skystokas ir pajudinus kepimo formą turėtų kaip reikiant virpėti. Tada kepame toliau, tik jau tikrinam kas 2 min, ar iškepęs. O iškepęs bus tada, kai pajudinus kepimo formą pyragas judės tik vos vos. Tuomet traukiam lauk ir paliekam atvėsti.

Pjaustom atsargiai, nes pyragas trapus. Skanaus!

Pagaminta pagal Molly Wizenberg "Gyvenimas, pagamintas namuose" p.317 // Vaga 2012

The Best Chocolate Cake
Ar sakiau kada, kaip man patinka knygos? Kad mėgstu tiesiog pasidėti ant kelių ir vartyti valandų valandas. Gaminimas man dažniausiai prasideda nuo knygos, nuo istorijos. Turbūt todėl taip mėgstu tas, kur kiekvienas receptas pradedamas įžanga, kur pasakojama, kaip jis atsirado, kas buvo keičiama, ko ieškoma, kol tapo toks, koks yra dabar. Sumaniau jas visas aprašyti ir jau įpusėjusi darbą matau, kiek vis dėlto mažai aš gaminu iš knygų. Ar apskritai gaminu mažiau nei norėčiau.

Šis sąrašas dar toli gražu nėra baigtas. Nuoroda į šį įrašą atsiras puslapio viršuje, kur jis bus nuolat papildomas naujais džiaugsmais ir aprašomos jau seniau gulinčios lentynose knygos. O galbūt šis įrašas paskatins ir kitus tinklaraštininkus atverti savo knygų lentynas ir pasidalinti ten slypinčiais gėriais.



Molly Wizenberg "Gyvenimas, pagamintas namuose"

Naujausias ir tikriausiai vienas labiausiai pradžiuginusių pirkinių. Molly yra populiaraus užsienio tinklaraščio "Orangette", pradėto rašyti dar 2004 metais, autorė. Knyga pavadinimu "Homemade life" anglų kalba pirmą kartą pasirodė 2009 metais. Knyga mane labiausiai traukia šiltu ir nuoširdžiu pasakojimo stiliumi. Kiekvienas Molly receptas prasideda istorija, kuri nukelia jus į autorės vaikystę, pasakojama, kaip šis receptas gimė ir kodėl jis toks svarbus ir brangus. Knygos įžangoje autorė rašo:  

"Kai šiandien žengiu į virtuvę, nesu viena. Žinome tai ar nenutuokiame - niekas nėra vienas. Prie virtuvės stalo ateiname su savo tėčiais ir mamomis, ir visais patiekalais, kuriuos esame valgę. Maistas niekada nebūna tik maistas. Jis padeda nusigauti į save: kas esame, kas buvome ir kuo norime būti. Mano tėtis, sėsdamas vakarieniauti, matė daugiau nei tik valgį lėkštėje. Matė savo vaikystę lenkų imigrantų šeimoje; jaunystę darbininkų klasės rajone ketvirtojo dešimtmečio Toronte; emigraciją į JAV baigus medicinos mokyklą; nesklandžią pirmą santuoką; pirmuosius tris vaikus, gražią moterį ruda dirbtinio kailio suknele, šokusią su juo per Kalėdų vakarėlį; judviejų persikėlimą į Oklahomą; sėkmingą privačia praktiką; didelį namą priemiestyje; mane - ketvirtą vaiką, gimusį, kai jam buvo beveik penkiasdešimt. Nieko keista, kad jis didžiavosi.  Jis susikūrė gerą gyvenimą. Jo džiaugsmas dėl pomidorų, bulvių ar keptos žuvies buvo toks, lyg jis būtų laimėjęs loterijoje. Kai šiandien žengiu į virtuvę, visa tai atsinešu su savimi."

Tačiau knyga žavi ne tik istorijomis. Tik paklausykite, kaip skamba receptai "marinuotos vynuogės su cinamonu ir juodaisiai pipirais", "duonos salotos su vyšniomis, gražgarstėmis ir ožkų sūriu" ...ir dar daug daug kitų, skambančių ne ką prasčiau. Tinklaraštyje publikuoti moliūgo sriubos su kriaušėmis ir vanileblynų su citrina ir cukrumi, labai šokoladinio pyrago, kiaušinių su ožkos sūriu, bandelių su džiovintomis spanguolėmis receptai.


Dorie Greenspan "Around My French Table"

Dorie pirmą kartą atvyko į Paryžių maždaug prieš tris dešimtis metų ir netruko įsimylėti miestą ir šalį. Išmoko prancūzų kalbą, tik atvykusi į Paryžių pirko kulinarines knygas ir mokėsi gaminti.

Iš knygos įžangos: "I fell in love with the city because it fit all my girlish ideas of what it was supposed to be, but I stayed in love with all of France because of its food and its people."

Po dešimties metų Dorie numetė rašytą daktaro disertaciją gerontologijos srityje ir atidavė visą save maistui. Iš viso Dorie yra parašiusi dešimt knygų ir laimėjusi šešis prestižinius James Beard apdovanojimus. Mane ši jos knyga žavi todėl, kad čia pateikiami labai šilti ir jaukūs, tačiau nepaprasti receptai. Autorė pritraukia skaitytoją prie šiuolaikiškesnės, šiek tiek mažiau suvaržytos prancūzų virtuvės, tačiau išlaiko jos savitumą. Kaip sako ji pati: "I love this mix of old and new, tradicional and exotic, store-bought and homemade, simple and complex, and you'll find it in this book. These are the recipies gathered over my years of traveling and living in France. They're recipies from friends I love, bistros I cherish, and my own Paris kitchen. "

Knygą sudaro užkandžių, salotų, sriubų skyriai, taip pat išskirti paukštienos, jautienos, kiaulienos, veršienos ir ėrienos, žuvies, daržovių, desertų ir būtinųjų kasdienių patiekalų skyriai. Tinklaraštyje publikuoti crepes su romu, kiaulienos su apelsinais, saliero šaknies košės, quiche su obuoliais ir mėlyno pelėsio sūriu, pipirinio jautienos kepsniovištienos su paprikomis en papillotebraškių clafoutistrešnių ir cinamono clafoutis receptai.


David Lebovitz "Saldus gyvenimas Paryžiuje"

Kai buvęs garsaus restorano San Franciske "Chez Panisse" konditerijos šefas, amerikietis, vieną dieną atsikrausto į Paryžių, savaime suprantama, galima tikėtis įdomios istorijos. David istorija su visais netikėtumais ir nuklydimais tikriausiai yra kažkiek artima kiekvienam atvykėliui, bandančiam išsikovoti vietą po saule šiame mieste. Mieste, kur gatvėse niekas negerbia praeivių, o šiukšlių iš savo buto jokiais būdais negalima išnešti tinkamai neapsirengus.

Iš knygos įžangos: "Tiksliai nepamenu, kada tapau paryžiečiu. Tai ne ta akimirka, kai rimtai svarsčiau galimybę pirkti prie kostiumo derančias kojines su animacinio filmo personažu Gufiu. Ir net ne ta, kai sumokėjęs banke 135 eurus vietoje reikiamų 134 ir išgirdęs kasininko atsakymą, kad smulkios grąžos bankas šiandien neturi, palaikiau tai visiškai normaliu dalyku. /.../ Tikriausiai tai nutiko praėjus vos keliems mėnesiams po to, kai atvykau į Paryžių. Leidau tingų sekmadienį savo butuke, slampinėdamas su išblukusia pižama ir nuplyšusiais marškinėliais - tobula apranga, kai nieko neveiki. Kol vėlyvą popietę pagaliau sukaupiau jėgų nusileisti liftu žemyn į vidinį namo kiemą ir išnešti šiukšles. 

Kadangi lifto durys yra lygiai trys žingsniai nuo mano buto durų, o šiukšlinė - vos penki žingsniai nuo lifto, šiam nusileidus apačioje, kelionę žemyn iš esmės sudaro keturi veiksmai: išeiti per duris, nusileisti liftu, išmesti šiukšles ir grįžti atgal. Visas procesas turėtų trukti kokias 45 sek. 

Taigi, nusikrapščiau nuo sofos, švariai nusiskutau, įšokau į kelnes, užsimečiau švarius, išlygintus marškinius ir, prieš sukdamas durų link išnešti mažą plastikinį maišelį poubelle, užsimoviau kojines ir įsispyriau į batus. Neduokdie, sutiksiu kokį kaimyną, vilkėdamas prasčiausiai sekmadienio drabužiais. Štai čia, mes amis, ir buvo ta akimirka, kai supratau tapęs tikru paryžiečiu. "

Taigi ši knyga - šmaikštus ir tikroviškas Paryžiaus ir jo gyventojų paveikslas, nutapytas atvykėlio akimis. Su receptais žinoma. Nuostabiais saldžiais ir rimtais receptais. Beje, knygos pabaigoje autorius pateikia sąrašą visų skaniausių ir geidžiamiausių vietų, kurias tiesiog privalu aplankyti viešint Paryžiuje.

Daugiau autoriaus receptų, su istorijomis, žinoma, galite rasti jo tinklaraštyje.



Niki Segnit "Skonio žinynas"

Knyga mane patraukė nauja ir negirdėta (bent jau man) idėja. Tai nėra vien receptai, tai - skonių deriniai. Surašyti ir suskirstyti į skyrius, kurie sudaromi pagal dominuojantį produktų skonį. Sunku įsivaizduoti? Tai štai: skyriuje "žemės skonio produktai" rasite grybus, baklažanus, kuminus, burokėlius, bulves ir salierus ir kiekvieno iš šių produktų geriausius derinius su kitokio skonio maistais, bei paaiškinimus, kodėl jie dera vienas su kitu.

Knygos autorė ragina virtuvėje elgtis laisviau, improvizuoti, nesivadovauti kulinarinėse knygose rašomais receptais paraidžiui, gilintis ne į raides, o į kiekvieno iš produktų skonį ir jų derinius.

Knygoje taip pat yra ir receptų, kurie išnyra tarp tų visų derinimų, o pabaigoje pateiktas visų receptų ir skonių derinių sąrašas. Iš tiesų, nupasakoti visą šį reikalą tikrai sudėtinga, todėl paprasčiausia tiesiog būtų knygą pavartyti. Šypt.




Sara & Hugh Forte "The Sprouted Kitchen. A tastier take on whole foods"

Pirmiausia Sprouted Kitchen kūrėjus pažinau kaip tokio paties pavadinimo tinklaraščio autorius. Pirma krito į akis įspūdingos Hugh nuotraukos (juk valgome pirmiausia akimis), o vėliau sudomino ir Saros receptai. Žavu tai, jog šie du žmonės tinklaraštį kūrė pirmiausia sau - tai turėjo būti vieta, kur jie abudu galėtų suderinti savo pomėgius: Hugh - fotografiją, o Sara - maisto gaminimą. Tiesa, Hugh tinklaraštyje nelieka už kadro, dažniausiai pasirodo rašydamas apie kavą. Beje, knygoje vienas pirmųjų receptų taip pat yra Hugh, kur pasakojama, kaip tinkamai paruošti kavą french-press būdu.

Ši knyga gerokai išsiskiria iš kitų, gyvenančių mano lentynose. Visų pirma todėl, kad joje nėra anei vieno recepto su mėsa. Tačiau čia labai aiškiai išsakomos šviežio, maistingo, kuo natūralesnio, sezoninio maisto idėjos.

Įžangoje Sara rašo: "My goal is to share recipies that are simple enought to make after work but interesting enought that you could serve them at a dinner party. I want my recipies to be fresh and light, while always keeping great flavour as the priority. "

Knygą sudaro pusryčių patiekalų, salotų ir garnyrų, pagrindinių patiekalų, užkandžių, gėrimų ir skanumynų skyriai. Mano tinklaraštyje dar nepublikuotas, tačiau išbandytas ir labai patikęs pusryčių omleto su orkaitėje keptais pomidorais receptas, taip pat su prieskoniais kepti avinžirniai. 

Knyga, kurią virtualiai pavartyti ir žvilgterėti į autorius galima čia, turėtų patikti tiems, kurie žavisi 101 Cookbooks tinklaraščio autorės Heidi Swanson receptais.


Alfas Ivanauskas, Ali Gadžijevas, Martynas Praškevičius 
"7 ingredientai"

Šiuos vaikinus, pasivadinusius "Virtuvės mitų griovėjais", pirmiausia pažinau kažkurio žurnalo "Virtuvė Nuo...Iki..." numeryje. Ten jie krėtė išdaigas - vertė mums puikiai pažįstamus ir pabodusius patiekalus vertė į šitą įdomaus ir netikėto. Tie vaikinai kėsinosi į baltą mišrainę, obuolių pyragą, o tinginį perdirbo į triufelius! Aš vis galvojau, kada juos žmonės pomidorais užmėtys. Bet neužmėtė. O netrukus jie padidino apsukas ir išleido knygą.

Ėjau į knygyną tik jos pavartyti. Tikrai. Tik pavartyti. Ir tos nuotraukos mane visiškai nuginklavo. Dar niekada nemačiau lietuviškos knygos, kuri būtų taip išradingai ir netikėtai nufotografuota. Pavadinimas nėra atsitiktinis - visi patiekalai sudaryti iš 7 ingredientų ar mažiau (neskaitant druskos ir pipirų).

Knyga pradedama svarbiausių virtuvės elementų sąrašu: čia rasite pagrindinius salotų užpilus, duonos ir svieto su pagardais receptus ir daug kitų. Toliau seka pusryčių patiekalų, salotų, sriubų, šaltųjų ir karštųjų užkandžių, pagrindinių patiekalų, užkandžių vakarėliui ir desertų skyriai.

Tinklaraštyje publikuotas  vištienos užtepėlės receptas, išbandyta moliūgo sriuba su kukūrūzais ir keptas varškės sūris su apelsinais. 


Giedrė Barauskienė, Evelina Bliūdžiūtė - Baltrušaitienė
"Obuolių pyragai"

Tai viena pirmųjų knygų, atsiradusių mano kulinarinių knygų lentynoje. Pavadinimas labai taiklus - dar nė vienoje knygoje nemačiau šitiek obuolių pyragų receptų. Ir visi jie skirtingi, nuo paprastų, reikalaujančių vos kelių ingredientų ir keliolikos minučių laiko, iki sudėtingesnių, mielinių, ar su trapios tešlos pagrindu. Knygos pradžioje pasitinka turinys, kuriame rasite išvardintus visus receptus. Tik gaila, kad ne abėcėline tvarka, nes susirasti norimą receptą gali būti keblu. Knyga iliustruota jaukiomis ir šiltomis fotografijomis, kurios seka jei ne kiekvieną, tai daugumą pyragų.

Man patiko tai, kad autorių indėlis, kuriant knygos nuotaiką, matomas ne tik receptuose ar nuotraukose, bet ir asmeniniuose tekstuose, kurie knygai suteikia šilumos ir jaukumo. Knygos pabaigoje viena autorių rašo: "Kai seneliai iš senojo kaimo kėlėsi į gyvenvietę, kartu atvežė ir vieną obelį. Turbūt jauniausią arba skaniausius obuolius vedančią, o gal širdžiai brangiausią... gerai pamenu jos vardą - Auksinė Raneta. Iškasė ją iš senojo sodo, užkėlė ant didelės metalinės plokštės, ir vikšrinis traktorius šešis kilometrus čaižiai džirgždamas žvyrkeliu atvilko ją į naująją vietą. Mažai kas tikėjo, kad prigis, nes jau buvo didelis, ne pirmus metus vaisių davęs medis. Bet prigijo. Auga iki šiol. "

Knyga turbūt nepatiks itin novatoriškų ar sudėtingų receptų mėgėjams, bet turėtų būti puiki dovana pirmuosius žingsnius virtuvėje žengiančiai merginai. Tinklaraštyje publikuoti mielinio obuolių pyrago ir dar vieno obuolių pyrago receptai.


Jamie Oliver
"Jamie Oliverio ministerija"

Taip taip, ir aš. Ir aš kažkada sirgau Jamie manija. Jo knygų turbūt rasite mėgstančių ir nemėgstančių gaminti namuose. Manosiose lentynose ši buvo viena pirmųjų. Rodau ją todėl, kad iš šios knygos daug ko išmokau. Kaip antai, kokios yra pagrindinės troškinio ar sriubos sudedamosios dalys, kaip išvirti skanią sriubą ir t.t. Šią knygą galėčiau vadinti savotišku virtuvės pradžiamoksliu. Kas man patinka labiausiai? Kad knygoje receptai atrašomi detaliai, nuosekliai ir paprastai. Ir tie receptai moko ne aklai atkartoti, bet lavina vaizduotę, gebėjimus, skonį. Rekomenduoju tiems, kam virtuvė vis dar kelia nepasitikėjimą savimi.

Knygos pradžioje detaliai surašyti dažniausiai naudojami virtuvėje rakandai, pateikiami patarimai, ką verta turėti spintelėse. Knygą sudaro patiekalų per 20 min, makaronų patiekalų, keptų valgių, lengvų patiekalų su kariu, salotų, sriubų, kasdienių malinių, troškinių, šeimos kepsnių, daržovių, mėsos ir žuvies, pusryčių ir skanumynų skyriai.

Tinklaraštyje publikuoti blynelių su jogurtu, daržovių troškinio, vištienos su baltojo vyno padažu, vištienos troškinio, viduržemio jūros salotų, žiedinio kopūsto ir sūrio sriubos receptai.


Moliūgo ir kriaušių sriuba su vanile

Pumpkin Soup with Pears and Vanilla Bean Pumpkin Soup with Pears and Vanilla Bean
Kad ir kaip man patiktų būti čia, gaminti, ragauti, fotografuoti, vis dėlto gerai yra bent truputį laimės profesinėj srity atrasti. Ir dar tada, kai jau visai nesitikėjau. Yey.

Pastarąsias kelias savaites gaminu beveik vien tik iš savo paskutinio pirkinio Molly Wizenberg "Gyvenimas, pagamintas namuose". Suvalgiau aš tą knygą per kelis vakarus. Daviau net brangiausiam paskaityt, kuris šiaip mano knygų neskaito. Anot jo, tai turbūt pati mergaitiškiausia knyga iš visų, kurias turiu. Ir su nuostabiais receptais. Išbandžiau jau kokius keturis ar penkis ir jie neatsirado čia tik todėl, kad nebuvo ūpo fotografuoti. 

Tik va, kai kuriuose receptuose miltų kiekis nurodytas gramais, kai turėtų būt mililitrai ir užkliuvo už akių pain au chocolat vertimas į šokoladinė duona. Na, pažodžiui tai taip, tačiau šiaip jau tai reiškia bandeles su šokoladu. Bet tai yra viskas, ką galiu blogo pasakyt apie šią knygą. Mane labai žavi toks rašymo būdas, kai receptai nėra sumesti bet kaip, o tiesiog išplaukia iš kasdienio gyvenimo, kai kiekvienas jų turi savo istoriją, savo kelią iki knygos.

O šiandien rodau sriubą. Gaminau, nes buvo itin smalsu, kaip ten tie visi ingredientai derės. Vanilė sriuboje! Ir kriaušės! Na moliūgas tokiu metu tikrai ne pirmos jaunystės, bet sakiau pakartosiu rudenį. Rezultatas tikrai įdomus. Sriuba labai švelni, saldi, kreminė, vanilės prieskonis juntamas aiškiai. Man patiko, kitam valgytojui - ne. Beje, Molly dar siūlo į sriubą įpilti 250 ml natūralių obuolių sulčių ar tikro obuolių sidro. Aš šį kartą jų nepyliau, bet jei išbandysit, pasidalinkit įspūdžiais.

Moliūgo ir kriaušių sriuba su vanile

Reikės:

1 kg moliūgo

2 prinokusių kriaušių

1 litro vištienos arba daržovių sultinio

125 ml grietinėlės arba grietinėlės perpus su pienu

1 vidutinio dydžio svogūno

1 vanilės ankšties

kelių žiupsnių druskos

alyvuogių aliejaus

Gaminame:
Moliūgą nulupame, išskobiame sėklas ir supjaustome kubeliais. Kriaušes nulupame, išpjauname sėklalizdžius ir taip pat supjaustome kubeliais. Svogūną smulkiai sukapojame. Į puodą pilame aliejaus ir suberiame supjaustytas daržoves, viską išmaišome ir pakepiname ant vidutinės ugnies apie 10 min, kol svogūnas pabals, o daržovės kiek suminkštės. 

Tuomet padidiname ugnį ir supilame sultinį, puodą užverdame, sumažiname ugnį ir paliekame virti ant vidutinės  ugnies apie 30 min, kol moliūgas taps minkštas. Gali tekti virti ir trumpiau, jei daržoves pjaustėte smulkiai.

Kai sriuba baigs virti, sutriname viską plaktuvu iki vientisos masės. Tuomet dedame puodą atgal ant viryklės ir nustatę silpną ugnį, paverdame dar 10-15 min, kol sriuba taps norimo tirštumo. 

Kol sriuba verda, imamės vanilės. Ankštį pjauname išilgai pusiau ir išskobiame sėklytes. Į prikaistuvį supilame grietinėlę (arba grietinėlės ir pieno mišinį), sudedame vanilės sėklas ir pačią vanilės ankštį ir pakaitiname nuolat maišydami, tik neužverdame. Kai vanilės kvapas bus juntamas, nukeliame prikaistuvį nuo ugnies, ištraukiame vanilės ankštį ir supilame grietinėlę į sriubą. Paragaujame ir įberiame druskos. Skanaus!

Pagaminta pagal Molly Wizenberg "Gyvenimas, pagamintas namuose" p. 235 // Vaga 2012

Pumpkin Soup with Pears and Vanilla Bean Pumpkin Soup with Pears and Vanilla Bean
DSC_2328pss DSC_2278pss
Šis quiche yra kažkas fantastiško. Visų pirma todėl, kad toks netikėtas derinys, kaip obuoliai ir mėlyno pelėsio sūris, pasirodo, kuo puikiausiai dera kartu. Švelnus obuolių saldumas ir gaivumas, paskaninamas kontrastingu tokios rūšies sūrio sūrumu ir sunkumu. Dorie rekomenduoja rinktis gorgonzola, bet aš šaldytuve radau gabalėlį liūdinčio rokforo, kuris čia taip pat puikiai tiko. Patariu rinktis intensyvesnio skonio sūrį ir įdare nepadauginkit druskos, nes tokie sūriai jos turi pakankamai. 

Net jei negalit žiūrėt į pelėsinius sūrius, vis tiek kepkit tą pyragą. Nes tešla yra neįtikėtina. Absoliučiai teisinga quiche tešla. Ne per daug riebi, trapi ir lengvai pagaminama. Gaminant tešlą negalima praleisti nė vieno žingsnio - nei šaldymo, nei kepimo orkaitėje užbėrus pupelių ar žirnių. O tai nutiks kaip man, kai pirmą kartą tokio tipo tešlą kepiau ir tie gražiai iškočioti tešlos krašteliai ėmė ir užsilenkė bekepdami ir jau jokio įdaro ten niekaip neįprašysi vidun. 

Pasaka. Negaliu galvot apie nieką daugiau, tik apie šiltus vasaros vakarus valgant va tokius pyragus.

Quiche su obuoliais ir mėlyno pelėsio sūriu

įdarui:

1 šaukšto sviesto
1 nedidelio svogūno
1 vidutinio dydžio obuolio
apie 60-80g sūrio su mėlynuoju pelėsiu
2 kiaušinių
160ml grietinėlės

pagrindui:

300ml miltų
1 šaukšto cukraus
85g sviesto
1 šaukšto labai šalto vandens
1 kiaušinio
0,5 arbatinio šaukštelio druskos

Gaminame:
Pagrindui skirtus sausus produktus suberiame į dubenį. Ten pat suberiame gabalėliais supjaustytą sviestą ir trindami tarp pirštų padarome kažką panašaus į trupinius. Tuomet išplakame kiaušinį su vandeniu ir supilame ant miltų. Iš pradžių šakute, o vėliau rankomis suminkome tešlą į vieną gumulą. Tešlą šiek tiek suplojame, suvyniojame į maistinę plėvelę ir dedame į šaldytuvą bent 3 valandoms. 

Kai tešla atvės, iškočiojame blyną, kurį įtiesime į kepimo formą. Tačiau Dorie perspėja, kad tešlos negalima tempti, nes kepant ji vėl susitrauks. Kepimo formą ištepame sviestu ir pabarstome miltais. Iškočiotą tešlą įtiesiame į 22 cm skersmens kepimo formą, suformuojame kraštelius. Pagrindą subadome šakute. 

Tuomet ant tešlos uždedame lakštą kepimo popieriaus ir užberiame žirnių ar pupelių. Tai darome tam, kad kepant tešlos kraštai neįkristų į durų. Pagrindą pašauname į orkaitę ir kepame 200 laipsnių temperatūroje apie 20 min. Tuomet nuimame tuos visus žirnius ir pakepame dar 2-3 min, kol tešla pagels.

Kol kepa tešla, nedideliame prikaistuvyje ištirpiname sviestą, suberiame smulkiai supjaustytą svogūną, beriame druskos ir pipirų ir pakepiname, kol svogūnas suminkštės.

Svogūną sudedame ant pyrago pagrindo ir paskleidžiame tolygiai. Obuolį nulupame, išpjauname sėklalizdžius ir supjaustome kubeliais. Obuolio ir sūrio kubelius sudedame ant pagrindo.

Grietinėlę išplakame su kiaušiniais ir užpilame ant viršaus. Kepame 200 laipsnių temperatūroje apie 30 - 40 min, kol pyrago viršus gražiais pagels. Iškepusį šiek tiek atvėsianame ir ragaujame. Labai skanus tiek šiltas, tiek atvėsęs. Skanaus!

Pagaminta pagal D.Greenspan "Around My French Table" p.157 ir p.498

DSC_2290pss

Roma. Apie miestą ir maistą.

Untitled Untitled

Jei įrašą apie kavą suguldžiau per kelias valandas, tai šį gimdžiau kelias dienas. Nuo ko pradėti? Ką pasakoti? Visko buvo tiek daug ir taip gražu, kad mintys vijo viena kitą, o aš sėdėjau su tuščiu popieriaus lapu priešais, negalėdama jų tvarkingai sudėlioti. Netgi grįžus ir įmerkus kojas į lietuvišką beveik pavasarį, man vis dar sunku patikėti, kad vienas miestas gali turėti tiek daug nuostabių dalykų.

Pirmąją dieną Roma mus pasveikino lietumi. Lijo be perstojo ir aš, bandydama žongliruoti skėčiu ir fotoaparatu, kone meldžiausi, kad tik šis kiaurai neperšlaptų ir nesugestų. Pirmosios dienos planas buvo apžiūrėti senąją Romą. Pirmoji stotelė - Koliziejus. Statytas valdant imperatoriui Vespasianui 69-79 m.pr.Kr. ir iškilmingai atidarytas 80 m.pr.Kr. Atidarymo proga buvo surengtos žaidynės, kurios truko 100 dienų ir kurių metu buvo nužudyta apie 5000 gyvūnų. Koliziejus talpino apie 50 tūkst. žiūrovų, tačiau tai nebuvo didžiausia arena. Didesnė už ją - Circo Massimo, kurioje galėjo tilpti per 250 tūkst. žiūrovų. Man buvo įdomu sužinoti, kad arena romėnų buvo vadinama Flaviano amfiteatru, o pavadinimą Koliziejus gavo tik viduramžiais dėl šalia stovėjusios didžiulės Nerono statulos, vadintos Colosso di Nerone.

Apžiūrėję Koliziejų patraukėm link Palatino. Tai viena iš septynių kalvų, ant kurių buvo įkurtas Romos miestas. Čia rasite daugybę kelis tūkstančius metų menančių senojo miesto griuvėsių, kurie, tiesa, yra prastai sužymėti, todėl gidas (popierinis ar gyvas) čia ypač praverstų. Apžiūrėję Palatino, nusileiskite žemyn, į Forumą. Tai buvęs Romos centras, su didingomis šventyklomis, Senato rūmais, Vestalių namais. Šioji dalis man paliko didžiausią įspūdį. Tiesiog galvoj netelpa, kaip su tuomečiais ištekliais buvo įmanoma tokius didingus statinius pastatyt ir dar išpuošt.

Roman Forum, Italy Ancient Rome, Italy Roman Forum, Italy Ancient Rome Įėjimą ir išėjimą iš Forumo žymi dvi arkos, kurios išliko beveik nepaliestos. Įėjimo į Forumą pradžioje stovinti Tito arka, sakoma, buvo įkvėpimas Paryžiaus Triumfo arkai, o priešingoje pusėje išėjimą iš Forumo žymi 23 m aukščio Arco di Settimio Severo. Tuo metu šis statinys žymėjo Romos miesto ribos pabaigą. Apžiūrėję Forumą, pakilome laiptais iki Kapitolijaus kalvos. Kelionių vadovas ragino nueiti į Kapitolijaus muziejus, tačiau tą dieną jie, deja, nedirbo (kaip ir dauguma kitų muziejų pirmadieniais), todėl sekėme kita rekomendacija ir pakilome į Il Vittoriano pastato viršų. Šiek tiek sušlapti ir sušalti buvo visiškai verta, nes ten tokie vaizdai atsiveria, kad sunku ir apibūdinti juos žodžiais. Vaizdų nebus, nes lijo įstrižai į objektyvą. Bet patikėkite mano žodžiu, miestas matyti kaip ant delno. Todėl net jei lis, ar pustys, ar dar kaži kas tą dieną iš dangaus kris, pakilkite ten. Ir ne, lipti savomis kojomis nereikės, užkelia liftas. Bet vaizdas ten, viršuje, yra vertas kiekvieno iš tų septynių eurų.

Arco di Tito

Tolesnis tos dienos maršrutas mus nuvedė į Trastevere rajoną kitoje Tiberio pusėje. Pasak kelionių vadovo, jei šiltais vasaros vakarais nori pasilinksminti, tai yra tinkamiausia vieta, nes gyvenimas čia verda būtent vakarais. Vaikštinėjant siauromis gatvėmis į akis krito tai, kad šis rajonas tikrai kitoks. Spalvingi namai, beveik vien tik akmenimis grįstos gatvės ir gausybė barų, tratorijų ir picerijų.

Trastevere, Rome, Italy Trastevere Trastevere Trastevere, Rome, Italy Trastevere, Rome, Italy
Apšilę ir kiek apdžiuvę kojas namie, keliavom maisto ieškoti. Knyga ypač rekomendavo Pizzeria Amalfi, kuri, laimei, buvo visiškai netoli viešbučio. Šioji picerija mane sužavėjo savo šiltumu ir jaukumu. Nedideli mediniai stalai, uždengti spalvingomis staltiesėmis, draugiški padavėjai, primygtinai prašę bandyti ištarti itališkus makaronų patiekalų pavadinimus, ypač skanus ir šviežias maistas. Pirmąjį vakarą ragavom pastas: aš - spaghetti alla puttanesca, su alyvuogėmis, ančiuviais, pomidorais, o brangusis - kaži kokį kelių eilučių pavadinimo ilgumo patiekalą. Jau jūs man atleiskit, bet pavadinimo niekaip neprisimenu. Ar bereikia sakyti, kad makaronai buvo naminiai ir išvirti al dente?

O antrąjį vakarą bandėm picas. Čia sužinojau, kad neapolietiškos ir romėniškos picos skiriasi. Neapolietiškos yra kiek storesnio ir pūstesnio pado, tuo tarpu romėniškos - itin plonos ir traškios. Šioje picerijoje patiekiamos būtent neapolietiškos. Mūsiškos picos buvo su Parmos kumpio griežinėliais ir rūkytu mozzarella sūriu, apie kurį anksčiau nieko nebuvau girdėjus. Trumpai drūtai galiu pasakyt, kad maistas ten nuostabus ir šią vietą rekomenduoju tiems, kas nori tikro itališko maisto žmoniškomis kainomis.

Adresas Via del Gracchi 12, Rome, tel. 06 397 33 165

Jei gyvensite netoli Vatikano, rekomenduoju užsukti į Dolce Maniera. Tai rūsyje įsikūrusi visą parą veikianti kepyklėlė, kurioje kepamos dieviško skonio bandelės. Čia taip pat galima nusipirkti gabalėliais supjaustytų picų, įvairių biscotti, pyragų ir kitų skanumynų. Patalpa nedidelė, todėl gali tekti pasistumdyti, taip pat nėra kur prisėsti. Bet visa tai yra visiškai nesvarbu. Svarbu yra bandelės.

Pirmą kartą ragavom su vanilės skonio, kaip man atrodė, įdaru. Kai nuėjom kitą dieną ir paprašėm vėl tų pačių, pardavėja atsakė, jog tokių nėra ir mūsų ragautose buvęs... baltas šokoladas! Baltas šokoladas, kurio šiaip jau nemėgstu, nes kremai su juo man visuomet per saldūs. Bet čia balto šokolado įdaras buvo paruoštas tiesiog nuostabiai. Aš visiškai neperdedu. Vien dėl tų bandelių galima antrą kartą į Romą važiuot.

Adresas Via Barletta 27, Rome.

Vatican City, Italy Vatican City, Italy

Antrąją dieną pradėjom pažintimi su Vatikane esančia Šv.Petro bazilika Basilica di San Pietro. Pirmoji bažnyčia šioje vietoje buvo pastatyta dar IV amžiuje, tačiau vėliau buvo sugriauta ir tik XV a. buvo imta atstatinėti. 1506 m. architektas Bramante pateikė darbų planą, pagal kurį bazilika turėjusi būti graikiško kryžiaus formos su didžiuliu kupolu centre. Tačiau statybos sekėsi sunkiai, kol viso projekto neperėmė Michelangelo, tuomet jau būdamas 72 metų amžiaus. Jis supaprastino pirmąjį Bramente projektą, tačiau mirė taip ir nesulaukęs statybų pabaigos. Bazilika buvo baigta 1590 metais, o puošnus fasadas 1609 metais. Šiandien ši bažnyčia yra didžiausia ir puošniausia Italijoje, tačiau antroji pagal dydį pasaulyje. Nors stovint ten viduje ir dairantis į visas puses tikrai neatrodo, kad gali būti dar kažkas didingesnio ir puošnesnio.

Entering St.Peter's Basilica, Vatican City, Italy

1942 metais archeologai, kasinėdami bazilikos pamatus, rado pagyvenusio, tvirto sudėjimo vyro palaikus. Po daugiau nei 30 metų trukusių įvairiausių tyrimų, popiežius Paulius VI 1976 metais paskelbė, kad tai yra šv.Petro palaikai. Šv.Petro kapą galima pažiūrėti už papildomą mokestį.

Įspūdingą kupolą galima apžiūrėti pakilus liftu arba kojomis. Jei kopsite dar aukščiau, atsidursite pačiame viršuje, kur galima apžvelgti visą Romą kone iš paukščio skrydžio.

St.Peter's Basilica, ceiling

Toliau tos dienos maršrutas mus nuvedė į Vatikano muziejus. Knyga perspėjo, jog eksponatų ten yra tiek, jog norint kiekvienam skirti bent po 1 minutę laiko, užtruktumėte.... 12 metų. Neblogai, ar ne? Visi muziejai užima 5,5 ha plotą, o bendras ekspozicijos ilgis 7 km. Žinau žinau, man irgi sunku buvo patikėti, tačiau nepatikliesiems galiu pasakyti, kad vaikščiojome tik po vieną iš korpusų, pakankamai greitu žingsniu ir apžiūrėti tik pačius garsiausius eksponatus mums užtruko... 3 val. Tai va. O tos garsiausios stotelės, kurias privalu pamatyti, yra Pinocoteca - paveikslų galerija, kurioje rasite per 460 garsiausių menininkų darbų, Stanze di Rafaelo arba Rafaelo kambariai, ir Siksto koplyčia, kurioje, deja, fotografuoti neleidžiama.

Vatican Museum, Italy Vatican Museum Vatican Museum, Italy Vatican Museum, Italy Vatican Museum, Italy Vatican Museum, Italy Na o toliau patraukėm į senamiestį. Piazza Navona ir Panteonas yra vieni tų must see, bet tikrai ne vieninteliai. Čia geriau pamišti visus žemėlapius ir tiesiog eiti, kur akys veda. O tada prisėsti vienoje tratorijų ir pasistiprinti gardžiu itališku maistu.

Centro Storico Centro Storico Centro Storico Centro Storico Trevi, Rome Piazza Navona, Rome, Italy Piazza Navona Piazza Navona Piazza Navona

Tą vakarą ėjom vakarieniauti į tratoriją Alfredo e Ada.  Gaila, kad buvo jau tamsu ir neturiu daugiau padorių nuotraukų, nes aplinka ten tikrai jauki. Paprasti mediniai stalai, šeimininkų nuotraukos ant sienų, raudonu medžiu išmuštos sienos. Nors dar nebuvo taip jau vėlu, atėję buvome vieninteliai lankytojai. Oficialaus meniu, tokio, kurį galėtum pavartyti rankose ir paskaitinėti, nėra. Šeimininkas tiesiog prieina prie staliuko ir viską papasakoja pats. Itališkai. Paskui atneša šviežios ciabatta ir raudono vyno. Palikęs mus nuskuba į virtuvę. Netrukus ant stalo jau garuoja mano sriuba, spėju, su avinžirniais, sūriu ir rozmarinais. Brangusis gauna pasta carbonara. Patys makaronai čia kitokie nei anksčiau minėtoje Pizzeria Amalfi, storesni, drūtesni, tačiau ne ką mažiau gardūs.

Alfredo e Ada Alfredo e Ada Baigus valgyti šeimininkas, nunešęs lėkštes, atnešė kelis apkritus cukruotus sausainius ir emocingai paragino juos valgyti mirkant į ...taurę vyno. Paklausėm. Asmeniškai man tai buvo pats netikėčiausias sausainių vartojimo būdas.

Adresas Via dei Banchi Nuovi 14, tel. 06 687 88 42
darbo laikas pirmadieniais-penktadieniais

Alfredo e Ada Alfredo e Ada Tridente, Rome, Italy Tridente, Rome, Italy
Trečios dienos rytas išauso giedras ir gaivus. Papusryčiavę visai šalia viešbučio esančiame bare Lepanto, išgėrę reikiamą porciją cappuccino ir suvalgę po raguolį, patraukėme apžiūrėti Tridente rajono. Vos įžengęs supranti, ką čia veikia vietiniai, mat praeiviai keliauja nešini didžiuliais garsių prakių ženklų simbolika pažymėtais krepšiais. Bet Tridente - tai ne tik brangūs viešbučiai ir parduotuvės. Čia galima rasti ir savotišką literatų kvartalą, tokių žymių rašytojų kaip Getė muziejus, įvairias meno galerijas, ir žinoma, garsiuosius Ispaniškuosius laiptus. Laiptų papėdėje esanti aikštė Piazza di Spagna taip pavadinta dėl šalia esančios ispanijos ambasados. Patys laiptai, pastatyti 1725 metais, iš tiesų yra prancūzų palikimas, nes veda į prancūzišką bažnyčią Chiesa della Trinita dei Monti. XVIII a.ši vieta buvo taip pamėgta anglų, kad vietiniai ją praminė anglų kvartalu er ghetto de l'inglesi.

Tridente, Rome, Italy Tridente, Rome
Pasticcio, Rome, Italy

Kai atsibos bastytis ir išalksite, užeikite į Pastificio. Netoli Ispaniškųjų laiptų įsikūrusi makaronų parduotuvė dirba vos kelias valandas per dieną ir patiekia du makaronų patiekalus, tačiau yra tikra atgaiva išalkusiems pilvams. Mums atėjus, žmonės jau laukė prie durų, nors iki kavinės atidarymo dar buvo likusios apie 20 min. Patalpa miniatiūrinė, nėra jokių padavėjų, prisėsti gausite nebent tuomet, jei ateisite gerokai anksčiau. Tačiau pirmas kąsnis šviežių tagliatelle išvers iš koto ir nustosit niurzgėti, kad čia mažai vietos, ilga eilė alkanų ar nėra kur prisėsti. Tie makaronai yra nuostabūs. Mes valgėm tagliatelle su grybais, kiti rinkosi pasta carbonara. Labai rekomeduoju. 

Adresas Via della Croce, Rome (tikslesnis mano knygoj nenurodytas, o pažiūrėti skaičių ant namo pamiršau)
Darbo laikas nuo 13 iki 15 val, pirmadieniais-šeštadieniais

Pasticcio, Rome, Italy Pasticcio, Rome, Italy Tridente Spanish Steps Spanish Steps Piazza di Spagna, Rome, Italy

Paskutinis mūsų apžiūrėtas objektas - Trevi fontanas. Tiesiog objektu jo pavadinti tikrai nevalia, nes tai įspūdingas baroko stiliaus statinys, užimantis kone visą aikštę. Įdomu tai, kad vanduo fontanui vis dar tiekiamas 2000 metų senumo akveduku, kurį pastatė generolas Agripa. Turbūt visiems žinoma tradicija į fontaną įmesti vieną kitą monetą. Tai štai, buvo paskaičiuota, kad didžiausio turistų antplūdžio dienomis į fontaną sumetama monetų, kurių bendra vertė siekia apie 3000 eurų. Šie pinigai laikas nuo laiko sužvejojami ir yra skiriami labdaros organizacijai Caritas.  

Tai štai, padrikas tas mano pasakojimas čia pavyko, bet tikiuosi sudomins tiek, kad užsinorėtumėt nuvykti ten. Nes ten tikrai yra ką pamatyti, sužinoti, išmokti. Norisi tikėti, kad ir pati dar sugrįšiu. Nes dievaži, ten tikrai buvo nuostabu.

p.s. įraše naudota informacija iš Lonely Planet "Rome", autoriai D. Garwood ir A.Hole.

Trevi Fountain, Rome, Italy Trevi Fountain