Moliūgo sriuba su česnaku

Untitled Pumpkin Soup with Garlic
Šį rudenį mūsų namuose nutiko keistas dalykas - pradėjom valgyt moliūgus. Nežinau, kur aš buvau, kad pražiopsojau praėjusio rudens moliūgų sezoną... 

O ši sriuba yra tokia paprasta, kad mane gerokai nustebino jos skonis. Česnakas ir moliūgai - viskas ko reikia. Tik šių dviejų ingredientų. Bet skonis! 

Geriausia, žinoma, būtų savo daržo moliūgas, bet jei tokio neturim, geriau jau eit į turgų, nes parduodami ten ir dar šiuo metu - tai nieko panašaus į tuos plastmasinius ir beskonius parduotuvinius. Rinkitės jau prapjautą arba dar geriau, paprašykite atpjauti - taip matysite ir spalvą, ir tekstūrą. Prinokęs moliūgas turėtų būti ryškiai geltonas ar net šiek tiek oranžinis. Žinoma, yra galybė moliūgo rūšių, todėl ir spalva ne visų bus vienoda prinokus. Jei vis dėlto nepavyko nusipirkti prinokusio, moliūgą galima kelias dienas palaikyti namuose, kol prinoks.

Žalio moliūgo skonis tikrai nieko gera nežada ir yra panašus į kietos plaušinės, tačiau iškepus ar patroškinus nutinka neįtikėtini dalykai - moliūgas tampa minkštas, švelnus ir atsiskleidžia lengvas saldumas. Išties, rudens atradimas nr.1. Ir niekad negalvojau, kad česnakas gali suteikti tokį įdomų, gerai, bet ne įkyriai juntamą skonį. Dar šiek tiek nosį kutenančio muskato riešuto.... Man, t.y. mums, patiko labai.

Pumpkin Soup with Garlic Prague
Moliūgo sriubai su česnaku reikės:

1 kg moliūgo

5 česnako skiltelių

1 svogūno

vištienos arba daržovių sultinio

alyvuogių aliejaus

druskos ir grūstų juodųjų pipirų

šviežiai tarkuoto muskato riešuto

Gaminame:
Moliūgą supjaustome skiltelėmis, išskobiame itin purią vidurinę dalį su sėklomis, tuomet nulupame žievelę ir supjaustome maždaug 2cm dydžio kubeliais.

Pilame šiek tiek aliejaus į puodą, kai jis įkais, subersime smulkiai supjaustytus česnakus ir svogūną. Pamaišome ir pakaitiname ant vidutinės ugnies, kol česnakas ir svogūnas pabals. Tuomet suberiame moliūgo kubelius ir užpilame sultinio tiek, kad apsemtų visą moliūgą. Sriubą užverdame, tuomet sumažiname ugnį ir paliekame virti ant vidutinės ugnies, kol moliūgo kubeliai suminkštės (apie 10-15 min).

Kai moliūgas suminkštės, išjungiame ugnį ir sriubą sutriname plaktuvu iki vientisos masės. Įpilame dar sultinio, jei norisi skystesnės. Beriame druskos, pipirų ir įtarkuojame šiek tiek muskato riešuto, dar kartą sutriname plaktuvu. Uždengiame dangtį ir leidžiame sriubai pastovėti maždaug 10 min, kad atsiskleistų visi skoniai. Skanaus!

Pagaminta pagal What Katie Ate

Trapios tešlos pyragas su namine uogiene

Fall is already here my obsession. coffee
David Lebovitz yra vienas mėgstamiausių mano kulinarų. Šis žmogus mane įkvepia. Užtenka tik pažiūrėti kokį naują video ar paskaityti šviežią įrašą ir visų tų gėrybių man reikia tuojau pat. Tiesiog reikia. Ta knyga guli mano knygų krūvelės pačiame viršuje, nes yra nuolat pavartoma ir paskaitinėjama. Dar ir dar kartą. O apie kitą knygą buvo subtiliai užsiminta brangiausiam, kaip apie galimą gimtadienio dovaną. Ir dar man reikia tų pyragų. Norisi išbandyti visus iki vieno. Norisi, kad pavyktų tokie, kokie ir yra nuotraukoje. Ir žinot ką? Jie pavyksta

Šitą pyragą kepu jau (mintyse skaičiuoju) ketvirtą kartą, ir jei būtų daugiau valgytojų galėčiau kepti kasdien, nes ta tešla yra neapsakomas gėris. Mielesnės pyrago tešlos nesu minkiusi. Va, labai geras žodis - mielesnės. Nes ji tikrai tokia: minkšta, švelni, nelimpa prie rankų, o pyragas toks tobulai purus ir sviestinis. Ir jis pavyksta. Visada.

Beje, originaliame recepte nurodytą cukraus kiekį sumažinau, nes mano abrikosų uogienė ir taip pakankamai saldi. Bet jei dėsit rūgštesnę uogienę, drąsiai galima pilti visus 100 g cukraus, ypač kas mėgstat saldžiau.  Autorius taip pat siūlė į tešlą įmaišyti lašelį migdolų ekstrakto ar įtarkuoti citrinos ar apelsino žievelės. Vis dėlto, man skaniausia būtent šitaip, be jokių papildomų priedų.

Jam Tart Jam Tart
Trapios tešlos pyragui su namine uogiene reikės:

110g sviesto

80g cukraus

1 kiaušinio

1 kiaušinio trynio

250g miltų

2 arbatinių šaukštelių kepimo miltelių

mėgstamos uogienės

dar šiek tiek cukraus pabarstymui

Gaminame:
Kambario temperatūros sviestą išsukame mikseriu su cukrumi iki purumo, tuomet mušame kiaušinį, sudedam kito kiaušinio trynį ir gerai išmaišom. Tuomet suberiame miltus su kepimo milteliais ir suminkom iki vientisos tešlos. 

Trečdalį tešlos suvyniojame į dešrelę, įvyniojame į maistinę plėvelę ir dedam į šaldymo kamerą. Likusią didesnę tešlos dalį pirštais įspaudžiame į 23 cm skersmens kepimo formą, suformuojame lygų pagrindą ir kraštelius. Kepimo skardą su tešla taip pat dedam į šaldymo kamerą maždaug pusvalandžiui. 

Kai tešla atvės, traukiame lauk ir ant tešlos pagrindo tolygiai šaukštu užtepame uogienės. Mažesniąją tešlos dalį, tą, kur buvo suvyniota į dešrelę, aštriu peiliu supjaustome plonais griežinėliais ir jais užlojame uogienę. Pyrago viršų apibarstome sauja cukraus ir kepame 190 laipsnių temperatūroje apie 20-25 min, kol viršus gražiai paruduos. Ragaujame atvėsintą. Skanaus!

Fettuccine with Chicken and Smoked Paprica Fettuccine with Chicken and Smoked Paprica
Negaliu iki galo paaiškinti, kaip čia atsidūrė šitas proziškas receptas. Turiu raudonais lapeliais apsiklijavus penkis, kuriuos turėjau pagaminti anksčiau. Tikrai! O čia dabar rodau makaronus... Bet iš kitos pusės, jei man labai patinka, kodėl turėčiau nesidalinti? 

Taip, pasta yra mano comfort food. Visiškai. Kai šalta ar liūdna, kai norisi ko nors sotaus. Ir šis receptas man visuomet primins tą vasarišką vakarą, kai saulė pasiutusiai spigino į langus ir mes tingėjom gamintis kažką sudėtingesnio. Kai besišypsodami kirtom savo porcijas, o makaronai lėkštėse atrodė raudoni. Ne dėl rūkytos paprikos. O todėl, kad saulė vakarais visuomet beprotiškai spigina į langus...

Makaronams su vištienos ir rūkytos paprikos padažu reikės:

2 didelėms porcijoms

250g šviežių makaronų fettuccine arba bet kokios jūsų mėgstamos rūšies

150-200g vištos krūtinėlės

2 česnako skiltelių

100 ml 35proc. riebumo grietinėlės

2 arbatinių šaukštelių rūkytos paprikos

aliejaus kepimui

šviežių čiobrelių

druskos ir grūstų juodųjų pipirų

Gaminame:
Makaronus užkaičiame virti pagal gamintojo instrukcijas pasūdytame vandenyje. Kol verda makaronai, pasiruošiame padažą.

Česnako skilteles nulupame ir smulkiai sukapojame, vištieną supjaustome nedideliais gabalėliais. Užkaičiame keptuvę, kai aliejus įkais, suberiame česnakus. Leidžiame šiek tiek pakepti, tuomet suberiame vištieną. Vis pamaišydami apkepam taip, kad gabalėliai apskrustų tolygiai. Tuomet supilame grietinėlę, suberiame rūkytą papriką, druskos ir pipirų, gerai išmaišom ir paliekam paburbuliuoti. 

Makaronus nukošiame ir dedam į keptuvę su padažu. Išjungiam ugnį ir atsargiai išmaišom, kad makaronai tolygiai apsiveltų padažu. Tuomet paragaujam ir beriam dar prieskonių, jei reikia. Tada padalinam keptuvės turinį į dvi lėkštes ir prieš patiekdami užbarstom šviežių čiobrelių. Skanaus!

Fettuccine with Chicken and Smoked Paprica Moody

Vištienos užtepėlė

a couple DSC_7358ps
Nežinau kodėl mano pasaulis dabar juodai baltas. Fotografinis, taip. Bet ir tas kitas. Matyt, taip saugiau.

Todėl stengiuosi džiugintis mažais dalykais. Kaip antai anądien po paskaitų sugalvojau, kad man reikia traškaus prancūziško batono. Ne pati racionaliausia mintis pirkti traškią baguette per lietų, bet aš esu panikuojanti studentė, todėl man galima. Užbėgu į savo pamėgtą Thierry kepyklėlę, greitai pačiumpu ilgąjį batoną ir imu dairytis po lentynas, pilnas kepinių, ko nors dar skanaus. Ir ką gi aš matau? Mano dievinamų bandelių su šokoladu nėra ir nebus, jų tiesiog nebegamina! Vietoj jų - prancūziški rageliai su šokolado kremu viduje ir pakeverzotu tirpintu šokoladu ant viršaus. Bet tai gi kodėl reikėtų nebegaminti tų nuostabių pain au chocolat? Būtent taip vadinamos sluoksniuotos sviestines tešlos bandelės su šokoladu, kurios būna keturkampės ir viduje turi dvi juodojo šokolado juosteles. Raguoliai arba croissants su šokoladu negaminami. Tiesiog. Ir man apskritai keistai atrodo, kai kepyklėlėse galima rasti juos apibarstytus cukraus pudra ar su šokolado pavingiavimais viršuje. Vaje.

Ir lyg to dar būtų maža - šalia gulinčius pamatau ragelius su kumpiu ir sūriu. Ilgai į juos spoksojau. Čia kaip "meksikietiškos Cezario salotos". Tai va, nusivylimas neapsakomas.

Turėjau bent jau baguette.

Ir nešiausi išdidžiai per lietų.

Esu tikra, jūs būtumėt mirę iš juoko, jei būtumėt išvydę linksmai gatve žingsniuojančią merginą be skėčio su keista lazda rankoje, aprengta dviem ryškiai mėlynais polietileniniais maišeliais. O man tai kas. Aš turėjau savo baguette.

O visa kita, ko dar reikėjo tos dienos džiaugsmui, jau ir taip kantriai laukė šaldytuve. Truputis vištienos, nuo pietų patiekalo likęs svogūnas, o vakar apsirūpinau ir kreminiu sūriu... Ką gaminsim? Užtepėlę! Šita užtepėlė yra dalykas geras. Ypač tada, kai nežinot ką daryti su likusia vištiena po didelių vaišių. Arba kai tiesiog norisi skanaus užkandžio belaukiant vakarienės. Recepte pateiksiu savo proporcijas, tačiau galima keisti absoliučiai viską - daugiau sūrio ir mažiau vištienos arba atvirkščiai, nebarstyti muskato riešuto, o pagardinti šviežiais čiobreliais. Fantazijos laisvės. 

DSC_7215hu Chicken Spread Vištienos užtepėlei reikės:

1 virtos vištos krūtinėlės (apie 200-250g)

125g kreminio sūrio Philadelphia

1 vidutinio dydžio svogūno

2 arbatinių šaukštelių garstyčių

šviežiai tarkuoto muskato riešuto

druskos ir grūstų juodųjų pipirų

gabalėlio sviesto kepinui

Gaminame:
Svogūną nulupame, supjaustome pusžiedžiais ir pakepiname keptuvėje ant sviesto. Pravėsusį svogūną suberiame į dubenį, ten pat sudedam virtą vištos krūtinėlę, kiek pasmulkintą gabalėliais, supilame Philadelphia sūrį, dedam garstyčių ir viską sutriname plaktuvu arba virtuviniu kombainu iki vientisos masės.

Paragaujame ir dedame druskos ir pipirų kiek noris, man patinka užtarkuoti muskato riešuto. Dar kartą viską gerai išmaišom ir siučiam užtepėlę į šaldytuvą šiek tiek atvėsti. Pravėsusią dar kartą paragaujam, perdedam į gražų indelį (arba ne) ir skanaujam su skrudinta duona. Skanaus!

Receptui įkvėpė "Virtuvės mitų griovėjai" p.238 // Laisvos Valandos 2012

Chicken Spread
Vilniaus Dienos 2012

Savaitgalį prašurmuliavosiose Vilniaus Dienose renginių tikrai netrūko. Buvo menininkų darbo grožių, buvo paišymo vaikams ant veido įvairiaspalviais dažais, buvo daug knygų ir žinoma, daug maisto. Maždaug tai, kas būna kasmet. Tačiau šiemet nutiko ir šis tas naujo - "Švyturio" alaus palapinė, kurioje alus skanaujamas ne su žirniais, kepta duona ar tuo pačiu pabodusiu šašlyku, o penkiuose skirtinguose deriniuose su maistu, sumanytais virtuvės šefo ir alaus someljė Donato Dobrovolsko.

Va į tokią palapinę, įsikūrusią Rotušės aikštėje, ir nužingsniavau. Iš pradžių pamaniusi, kad atėjome gerokai per anksti, nes stalai apie palapinę buvo tušti ir nesimatė nei vieno skanautojo, vėliau supratau, kad pataikėme pačiu laiku. Kol lankytojų dar nebuvo tiek daug, maloniai šnekučiavomės su Donatu apie maistą, tinklaraščius ir, žinoma, alų. O informacijos gavau tiek, kad džiaugsiuosi bent trečdalį jos sutalpinusi čia. Taigi. 

Vilniaus Dienos 2012

Buvo paruošti penki alaus ir maisto deriniai. Ragaujami būtent taip, kaip surašyta ir jokių "o gal galima man tą patiekalą su tuo alum". Kai patiekalai buvo paruošti, alus išpilstytas ir nušauti pirmieji kadrai, ėmiausi skaniausios dalies - ragavimo. Pirmasis derinys - vištienos iešmeliai su rozmarinais ir apelsininiu padažu bei skrudinta duona, patiekiamas kartu su "Švyturio Memelbrau" alumi. Gintaro spalvos, švelniai saldus, karamelinio skonio alus puikiai derėjo su švelnia vištiena, aplieta apelsinų padažu. Man, vištienos žmogui, toks derinys ypač patiko. Ir ėmiau pavydėti Klaipėdiečiams, kad tik jūros krašto žmonės gali "Memelbrau" gerti.

Vilniaus Dienos 2012
Antrasis ragautas derinys - jautienos mėsainis su sūriu ir slyvų padažu, patiekiamas su "Švyturio Baltijos" alumi. Toks derinys - duoklė greito maisto mėgėjams. Man ypač patiko slyvų padažas. Dėl dviejų priežasčių - visų pirma, kad mėsainyje ne dar vienas koks nors neaiškus "kečiupas", o šis tas naujo, ir antra - draugėje su jautiena skambėjo itin skaniai. Tamsus "Baltijos" alus parinktas neatsitiktinai, nes gurkšnojant jį juntamas džiovintų slyvų ir šokolado skonis. 

Vilniaus Dienos 2012 Vilniaus Dienos 2012
Trečiasis derinys - pyragėlis su kepintų grybų, ryžių, grietinėlės ir peletrūno įdaru, patiekiamas kartu su "Švyturio Nefiltruotu" alumi. Ragaujant šį alų juntamas lengvas apynių kartumas ir duonos saldumas, o dėl likusių mielių alus yra drumstas. Tačiau šis derinys man nepaliko didelio įspūdžio, norėjosi kiek intensyvesnio grybų ir peletrūnų skonio pačiame pyragėlyje.

Ketvirtasis derinys - skrudintos vištų širdelės su aštriu padažu, patiekiamos su "Ekstra Draught" alumi. Va šis derinys mano skalėje pranoko net vištieną. Nors ir nesu didelė subproduktų gerbėja ir kepenėlėms būčiau tarusi griežtą "ne", širdelės man patiko. Labai smagu ir tai, kad parinktas aštrus padažas neužgožė viso patiekalo skonio. Kodėl čia tinka "Ekstra Draught" ? Todėl, kad šis alus yra intensyvaus skonio, jaučiamas apynių kartumas. Tokį alų dera patiekti su intensyvaus skonio patiekalais - taip nei gėrimas, nei patiekalas neužgožiamas. 

Vilniaus Dienos 2012 Vilniaus Dienos 2012
Ir paskutinysis, penktasis derinys - tai keptos strimelės su citrinų ir medaus padažu, patiekiamos kartu su "Švyturio Baltu" alumi. Toks alus pirmiausia man krito į akis savo spalva, mat yra drumstas. O drumstas todėl, kad nefiltruotas. Ragaujant tokį alų, iš pradžių skonio receptorius užklumpa rūgštumas, vėliau galima pajusti citrusinių vaisių skonį. Būtent todėl šis alus dera su vaisiniais desertais, jūrų gėrybėmis ir žinoma, žuvimi. Kaip man toks derinys? Skanu. Tik nesukėlė tokios pojūčių lavinos, kaip keli anksčiau ragauti.

Vilniaus Dienos 2012 Vilniaus Dienos 2012 Vilniaus Dienos 2012

Kaip man? O man patiko labiau, nei tikėjaus. Ir ne todėl taip sakau, kad mane ten pakvietė ir dabar turėčiau čia kažką liaupsinti. Bet todėl, kad galėjau klausytis žmogaus profesionalo, kuris žino, ką sako, ir paaiškina, kodėl va tas tinka su tuo ir kodėl reikia pagaliau atprasti alų gerti tik su kepta duona ir bulvių traškučiais. Gaila žinoma, kad tokia palapinė tik viena, o grįždami atgal Gedimino prospektu suskaičiavom kokias keturias, kuriose vis dar karaliauja minėti užkandžiai. Ir taip, tikrai niekas negimsta mokėdamas, ir be jokios abejonės, kad skonio receptorius reikia lavinti.

O norintiems išmokti, galiu pasakyti, kad iš tiesų, derinti alų ir maistą nėra jau tokia misija neįmanoma, kaip gali iš pradžių atrodyti. Jei pasiklysite visuose ten poskoniuose ir aromatuose, atsiminkite tik paprastą principą - panašus su panašiu. Todėl jei gaminate aštrų, intensyvaus skonio patiekalą, rinkitės ir intensyvaus skonio alų, o jei patiekiate ne tokį sunkų, švelnaus, gal net kiek saldoko skonio patiekalą, derinkite jį kartu su saldesniu, švelnesnio skonio alumi. Riebesnius patiekalus geriau užgerti kartesnio skonio alumi, kuris atgaivins skonio receptorius ir paruoš juos kitam gardžiam kąsniui. Juk tai įgyvendinama, tiesa :) ?

Vilniaus Dienos 2012