Uogienes virdavau su močiute. Prisimenu, kaip tempdavau pilnus krepšius uogų iš sodo, mažais pirštukais bandydavau atskirti serbentus nuo šakelių, nuskabyti braškių kotelius ar išlupinėti vyšnių kauliukus. Paskui, kai sunkus darbas jau būdavo baigtas, su nekantrumu laukdavau, kol tie mažo vaiko akimis nesuvokiami uogų kiekiai atsidurs tam reikalui tik ir naudojamame katile. O tada didžiuliu mediniu nenusakomos spalvos šaukštu apsiginklavusi močiutė rūpestingai prižiūrėdavo burbuliujantį to katilo turinį, kad viskas vyktų kaip reikiant. Po kelių valandų, visas tas turinys klusniai suguldavo stiklainiuose, būdavo gabenamas į rūsį ir tvarkingai surikiuojamas lentynoje.


Ir paskui, atėjus žiemai, aš žinodavau, kad jei pasisakysiu močiutei pusryčiams norinti blynų, mes apsimaukšlinsime puskailes liemenes ir leisimės rūsin rinktis uogienės. Nors, tiesą sakant, kitokių uogienių, išskyrus braškių, aš nelabai ir valgydavau, mat vis rasdavau prie ko prikibti: aviečių uogienė su tais visai grūdeliais man tiesiog atrodė keistai, serbentų pernelyg rūgšti, o va braškių... Braškių buvo kaip tik. Ir nepripažindavau jokių braškių uogienės variacijų: močiutės bandymai įsiūlyti bent paragauti braškių ir agrastų kombinacijų baigdavosi mano griežtu "ne". Tiesą sakant, net ir dabar nelabai man tokios variacijos. Braškių uogienė turi būti tiesiog braškių. Bet šį kartą nusižengiau įsitikinimams ir išviriau braškių uogienę su mėtomis ir bazilikais, mat labai jau sudomino receptas. Ir žinote, visai nebloga variacija :)

Braškių uogienei su mėtomis ir bazilikais reikės:
pagaminta pagal "Virtuvė Nuo... Iki..." nr.6 (25)

1kg braškių
500g uogienių cukraus
apie 20 šviežių mėtų lapelių
apie 25-30 šviežių bazilikų lapelių

Gaminame:
Braškes nuplauname, nuskabome kotelius ir supjaustome išilgai perpus, beriame į puodą ir užpilame cukrumi. Palaukiame, kol pradės skirtis sultys, tuomet puodą užverdame ir pakaitiname apie 10min vis pamaišydami ir nugriebdami susidariusias putas. Po 10min suberiame mėtų ir bazilikų lapelius, puodą nukeliame nuo ugnies ir paliekame pastovėti apie 5-10min. Tuomet uogiene supilstome į sterilius indelius ir sandariai uždarome.

Nors iki kalendorinės vasaros pabaigos liko dar gera savaitė, mane pastarosiomis dienomis užklupo rudeninės nuotaikos. Gal apniukęs dangus kaltas, kad man jau norisi spalvotais lapais nubarstytų šaligatvių, norisi rudeniniu paltuku ir minkštu šaliku apsimuturiavus išeiti pasitikti ryto žvarbos ir su karštos kakavos puodeliu, susisupus į minkštą apklotą, žiūrėti begales mergaitiškų romantinių filmų, o po ranka pasipainiojus neseniai netyčia pirktam obuolių pyragų kepimo vadovėliui, nebeliko klausimų, ką veiksiu šią popietę :)


Obuolių pyragui reikės:
pagaminta pagal "Obuolių pyragai. Skanėstų knyga." p.20 // Laisvos valandos 2011

1,5 stiklinės miltų
250g rudojo cukraus
4 obuolių
2 kiaušinių
2 šaukštų aliejaus
1 arbatinio šaukštelio cinamono
1 arbatinio šaukštelio kepimo miltelių

Gaminame:
Cukrų išsukame su kiaušiniais iki purios masės. Suberiame miltus, aliejų, cinamoną ir kepimo miltelius, viską išmaišome. Du obuolius nulupame, išimame sėklytes ir sutarkuojame per smulkią tarką, tyrę dedame į tešlą ir išmaišome. 

Tešlą pilame į pailgą kepimo formą, išklotą popieriumi - aš kepiau 28 cm ilgio, buvo kaip tik. Kitus du obuolius supjaustome riekelėmis ir išdėliojame jas ant tešlos arba susmaigstome į tešlą, kaip aš ir padariau. Kepame 180 laipsnių temperatūroje apie 35 - 40min. Ar pyragas iškepęs tikriname pagaliuku, ištraukus jis turi būti sausas. Pyragą atvėsiname formelėje ir skanaujame!


Vasaros užkandis. Su šypsena.

Rudenėjančios saulės trupiniais nubarstytas veidas. Jūros vėjo sutaršyti plaukai. Puriame pajūrio smėlyje paslėpti kojų pirštai. O šalia šiltos rankos. Šviesūs garbanoti plaukai ir smaragdinio žalumo akys su rudais taškeliais. Šypsenos. Du puodeliai kavos. Ir namie kepti pyragėliai su lašišomis.


Pyragėliams su lašišų ir špinatų įdaru reikės:
pagaminta pagal "Virtuvė Nuo... Iki..." nr.8 (27)

6 užkandėlėms
3 lapelių bemielės sluoksniuotos tešlos
20g sviesto kepimui
50g šviežių špinatų
150g lašišos file
30ml natūralaus jogurto
1 kiaušinio
pusės arbatinio šaukštelio malto muskato
druskos ir maltų juodųjų pipirų

Gaminame:
Iš atšildytos sluoksnuotos tešlos lapelių kepimo formelėmis išspaudžiame skrituliukus, juos įklojame į formeles, kad gražiai priglustų. Tuomet nuplauname špinatus, nuskabome kotelius, dedame sviestą į keptuvę ir kepiname kelias minutes, kol špinatai sukrenta. Lašišą supjaustome stambesniais kubelias, dedame į keptuvę kartu su špinatais ir kepiname kelias minutes. Baigus kepti lašišą sutrupiname šakute, pabarstome maltu muskatu ir viską išmaišome. 

Lašišą ir keptus špinatus išdaliname kiekvienam krepšeliui po lygiai, užpilame kiaušinio ir jogurto plakiniu, pabarstome druskos ir pipirų pagal skonį ir šauname į orkaitę. Kepame apie 20min 180 laipsnių temperatūroje. Skanaus!



Kaip dažniausiai ir nutinka - kai rankos niežti kaip norisi ką nors pagaminti, tai tuomet kaip tyčia dangus pašykšti apšvietimo ir visą dieną saulę paslėpę laiko tankūs debesys. Bet beslampinėdama po namus su šlepetėmis ir pižama pagalvojau, kad apšvietimo visai nereikia tam, kad galėčiau papasakoti apie savo vasaros atidaryrmo ir dvasinės ramybės susigrąžinimo posesijinę kelionę į saulėtąją Kroatiją. O ten jau tikrai netrūko gero apšvietimo, išskyrus vieną apniukusį ir linotą rytą... Bet apie viską iš pradžių.

Teisybės dėlei reikėtų paskyti, kad pačioje Kroatijoje buvau tik 4 dienas, nes dar keturias reikėjo važiuoti pirmyn ir atgal. Dažnam gali pasirodyti, kad nieko nuobodžiau negali ir būti - dvi paras praleisti autobuse dardant ne puikiausios kokybės lenkiškais keliais. Bet šį kartą kelionė toli gražu nebuvo nuobodi: važiuojant į priekį apie Varšuvą mus pasitiko stebinanti 12 laipsnių šiluma, kuri sukėlė nemažą sąmyšį keliautojų tarpe - juk į pietus važiuojam, lagamine tik šortai, trumpi sijonėliai ir plonos suknutės, o čia kone žiema! Na o bekeliaujant atgal nutiko dar vienas malonus netikėtumas - vos už Čekijos sienos sugedo mūsų autobusas. Teko kiurksoti pakelės užeigoje belaukiant kito...

Bet aš vėl nukrypau. Grįžtu atgal ir skubu rodyti pirmasias nuotraukas, kol iš naujo užplūdę prisiminimai nesupainiojo tvarkingai ruošiamų dėstyti minčių.

Pirmasis rytas Kroatijoje ir pirmoji išvyka. Tikslas - Paklenicos nacionalinis parkas, žymus labai labai senai susiformavusiais Dinarų kalnais. 


Vakare ištaikėme laisvą minutę ir išsmukome į paplūdimį. Tiesą sakant, tikėjausi gerokai šiltesnio vandens, todėl nemaloniai nustebau patyrusi, kad jis vos šiltesnis už mūsiškę Baltiją. Bet ką darysi, juk reikia išbandyti, todėl niurktelėjau :)


Antroji diena - Dubrovnikas. Išvykome nepadoriai anksti - 5val ryto, ir tą dieną važiavome apie 12val. Ryte mus iš namų išlydėjo apniuykęs dangus ir jau maniau, kad nebeteks tądien saulės išvysti, bet vos nukakome į piečiausią kroatijos miestą, oras kaip man pasitaisė, o su juo ir nuotaika. Apie Dubrovniką visko pripasakota ir prirašyta be galo daug. Ir yra dėl ko - miestas, įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sarašą, žymus tuo, kad išliko iki mūsų dienų beveik toks, koks buvo ir anuomet, savo klestėjimo laikais. Priežastis - galingos mūrinės miesto sienos, kai kur siekiančios šešis metrus storio, kurių jėga nepaėmė ir pats Napaleonas. Tiesa, vėliau jam vis dėl to pavyko užkariauti miestą, bet tik pasinaudojus klasta. 

Vaikšiojant po tokį miestą, jaučiausi tarsi vartydama istorijos vadovėlio puslapius. Reikia turėti galvoje, kad jau tuomet čia visu gražumu žydėjo aukščiausi civilizacijos pasiekimai: čia vandentiekis buvo jau tada, kai daugeliui Europos miestų tai buvo neregėta prabanga, čia visos miesto gatvės puikavosi grindiniu net su loveliais lietaus vandeniniui nutekėti, kai žemyninėje Europoje dar daug kur vežimų ratai klimpo purve...

Mažos siauros gatvelės, kurių man niekuomet negana ir kurias norisi fotografuoti visas iš eilės...


Vaizdas nuo itin mažos (juk reikėjo taupyti vietą) pagrindinės miesto bažnyčios laiptų į judrias gatves....


Smagi atrakcija turistams - miestą galima apeiti ir gynybinėmis sienomis. Toks malonumas aukso puodų tikrai nekainuoja, bet užtat įspūdžiai tiesiog kvapą gniaužiantys, o atsiveriantys vaizdai - nepakartojami. Šioje nuotraukoje - miesto uostas.


Ir naujasis Dubrovnikas, nebetelpanti už kažkada taip saugojusių sienų, dabar jau išvirtęs ant aplinkinių kalvų.


Miestui gyvumo ir jaukumo suteikia net tokios kasdienybės detalės, kaip ant palangės išrikiuotos uogienės stiklainiai...


Nors ir nenoromis, su Dubrovniku teko atsisveikinti. Prisipažinsiu, kad sėdėdama autobuse, apsalusi nuo matytų vaizdų ir gėrėdamasi pro akis slenkančiais peizažais jau maniau, kad dabar galiu nors namo važiuoti - dėjausi pamačiusi gražiausia, ką galima pamatyti. Bet kaip aš klydau :)

Trečioji diena. Tą dieną mus lepino maloni 30 laipsnių šiluma ir griedas dangus. Aplankėme vieną seniausių Kroatijos miestų - Splitą, kuris žymus tuo, kad įsikūrė vieno paskutiniųjų Romos imperatorių, Diokletiano rūmų teritorijoje. Taip taip, ir man teko kelis kartus pasitikslinti, ar viską gerai supratau. Istorija pasakoja, kad mirus imperatoriui ir žlugus Romos imperijai, miestą, o kartu ir visą šalį, ėmė puldinėti barbarai. Mirusio imperetoriaus rūmai liko be šeimininko, todėl gyventojai bėgdavo slėptis čia, o ilgainiui nusprendė, kad didžiulėje teritorijoje būtų visai nieko apsigyvenus - ėmė griauti vidinius pastatus, statytis sau namus, palikdami tik juos saugojusias išorines rūmų sienas. Na ir drąsa neišpasakyta!

Didesnėse aikštėse pabirusios lauko kavinukės...


Siauros gatvelės...


Nuo gynybinio bokšto atsiveriantis miesto peizažas...


Tolumoje matyti išorinės rūmų sienos fragmentas. Tokios juosia visą miesto senamiestį.


Kita stotelė - seniausias šalies miestas Trogyras, skaičiuojantis jau ne vieną tūkstantį metų garbaus amžiaus, mažytis, jaukus ir ne toks sausakimšas turistų.


Ir paskutinysis sustojimo taškas tądien - Krka nacionalinis parkas. Visus šiuos ežerėlius ir užutakius suformuoja kalvotomis vietovėmis tekėdama Krka upė.


Ketvirtoji diena. Vos padubusi nudžiugau - žinojau, kad laukia bene tingiausia kelionės diena, mat tą dieną buvo suplanuota išvyka laivu, o tai reiškia viena: beveik jokio darbo kojomis, kurios atrodė gana varganai ir  jau prašyte prašėsi poilsio. Palikę už nugaros Zadarą, leidomės kelionėn po neaprėpiamo smaragdinio vandens platybes...


Pakeliui sustojome vienoje iš daugelio Adrijos jūroje pabirusių mažų salų pasigrožėti nuo kalvos viršaus atsiveriančiais vaizdais...


Penktosios dienos rytą mūsų laukė rytinė mankšta - kelių valandų trukmės pasivaikšiojimas po Plitvicos nacionalinį parką.


Vanduo toks švarus ir skaidrus, kad viskas matosi "kiaurai" iki pat dugno!


Labiausiai mane šis gamtos kampelis sužavėjo nesusakoma vandens atspalvių įvairove: nuo švelniai melsvos iki ryškiai žalios, turkio ar smaragdo atspalvių... Ir visa tai natūralu - vanduo toks spalvingas dėl skirtingų jame ištirpusių mineralų.


Tai buvo paskutinis aplankytas objektas, o po pietų laukė kelionė namo. Nors grįžau namo nutrintomis iki pūslių pėdomis ir sutinusiomis blauzdomis, keliauti tikrai buvo verta. Taip verta, kad noriu dar :)

Summertime!

Ko gero, tai pati nuostabiausia mano vasara. Kiekvienas savaitgalis vis kur nors kitur, kokiame nors dar nematytame Lietuvos kampelyje. Todėl nieko nuostabaus, kad visai pamiršau turinti kompiuterį ir apskritai ką su juo galima veikti. Va su gaminimu šiek tiek kitaip. Kelią į virtuvę vir dar randu, bet kai jau sumąstau būsimą kulinarinį šedevrą, tai dangų debesys aptraukia, tai atsiranda labiau viliojančių planų ir tenka kulinarinius nuotykius atidėti vėlesniam laikui. Bet nepamiršau, tikrai nepamiršau :)


O šiandien kepu keksiukus, kuriuos, mano galva, būtų galima drąsiai vadinti tobulais. Jau tokie minkštučiai, puručiai, kvapnūs... Fantastika! Esu šiuos kepusi ir su mėlynėmis, taip pat išėjo puikūs, nors reiktų pasakyti, kad saldžiarūgščiai raudonieji serbentai čia tinka netgi labiau. Bet apskritai manau, kad išeitų nuostabūs su bet kokiomis po ranka turimomis uogomis, todėl drąsiai eksperimentuokite :)

Keksiukams su raudonaisiais serbentais reikės:

2 stiklinių miltų
1 stiklinės cukraus
200g raudonųjų serbentų
2 kiaušinių
120g sviesto
1 stiklinės geriamojo jogurto
1 arbatinio šaukštelio vanilės ekstrakto
1 arbatinio šaukštelio geriamosios sodos

Gaminame:
Kiaušinius sukame su cukrumi, kol pradės kilti burbuliukai ir masė taps šviesi. Tuomet supilame mikrobangų krosnelėle ištirpintą sviestą, gerai išmaišome. Pilame dalį jogurto ir miltų pamažu, vis nuolat pamaišydami. Taip kartojame kol visas jogurtas ir miltai atsiduria tešloje. Tuomet įberiame maistinės sodos, pridedame vanilės ekstrakto ir išmaišome. 

Imamės serbentų. Atskiriame nuo šakelių, nuplauname po tekančiu vandeniu ir suberiame į tešlą. Atsargiai išmaišome. Dedame tešlą į keksiukų formelėmis išklotą skardą ir kepame 180 laipsnių tempertūroje apie 25-30min, kol kekiukų viršus gražiai apskrus. Traukiame iš orkaitės, atvėsiname ir ragaujame :)