Grybų ir ožkos sūrio bruschetta


Šiandiena man kvepia rudeniu. Išėjusi laukant geriu į save tą spalvotų lapų, vaiskios saulės ir prinokusių obuolių kvapą. Ir visai nesvarbu, kad gyvenu daugiabutyje, kur toli gražu obels nelabai pasisodinsi - man visuomet taip kvepia ruduo. Tikuosi, kad toks tobulas oras išsilaikys bent iki rytojaus, nes reiktų juk pagaliau aplankyti sendaikčių turgų, į kurį jau kokį mėnesį vis planuoju nuvykti, bet vis tenka planus atidėti. Ir dar rytoj būtinai būtinai aplakstysiu miestą su fotoaparatu ir parsinešiu pluoštą rudeniškų vaizdų. Ir žinoma, kava. Ta imbierinių meduolių skonio. Mmm...Tobula. 

O šiandien.... Šiandien apnikus tinguliui gaminti labai rimtus pietus pasitenkinau gardžia bruschetta (receptas žemiau) ir dabar, gerdama žolelių arbatą spoksau į šviežiai persodintą čiobrelį su viltimi, kad jis nesikapryzins kaip bazilikas ir apsidžiaugęs nauju vazonėlius suvešės iki lubų. 

Grybų ir ožkos sūrio burschettai reikės:
pagaminta pagal Blue Jean Gourmet

poros saujų pievagrybių
prancūziško batono (bagette)
ožkos sūrio
šviežių čiobrelių
druskos ir maltų juodųjų pipirų
sviesto kepimui

Gaminame:
Pievagrybius supjaustome ketvirčiais ir pakepiname ant sviesto kol apskrus. Bagetę supjaustome įstrižomis riekelėmis, beje,  jas dar galima paskrudinti orkaitėje arba keptuvėje apkepinti svieste. Paruoštas riekeles aptepame ožkos sūriu, sudedame pakepintus grybus. Pabarstome šviežiais čiobrelių lapeliais, druska ir pipirais ir patiekiame. Skanaus!

Mėtos istorija ir morkų pyragas

Dar rugpjūčio pabaigoje vaikštinėdama viename prekybos centre pamačiau liūdnai lentynoje kiurksančią mėtą. Pagailo man jos, tai sumaniau parsinešti namo. Augo pas mane ant palanges, vis palaisdydavau, kokį lapelį arbatai pagardinti nusiskindavau. O va vakar protingam žurnale perskaičiau, kad tokius jau užaugintus prieskoninius augalus reikia persodinti. Labai susipergyvenau, mat visai nepagalvojau apie tai. Mėta sau augo ir tiek, nesiskundė tokia padėtimi. Bet jeigu jau protingas žurnalas rašo, vadinasi tikrai reikia. Todėl susiruošiau į vazonėlių medžioklę. Ir kai jau buvau beprarandanti viltį ką nors gražaus rasti, staiga ir netikėtai aptikau tiesiog tobulus vazonėlius. Kas gi labiau tiktų prieskoninėms žolelėms, augančioms virtuvėje ant palangės, jei ne vazonėlis - didelis puodelis? Fantastika!


Jau bėgdama prie kasos su tais savo vazonėliais pagalvojau dar, kad mėtai reikia draugo ir stumdydamasi su  pilnus vėžimėlius stumiančiomis tetomis šiaip taip prasibroviau iki daržovių skyriaus ir čiupau sveikiausiai atrodantį baziliką. Parbėgau mano ir abu persodinau. Mėtai nauji namai akivaizdžiai patiko, demostruoja susižavėjimą liaunas šakeles iškėlusi aukštyn. O štai bazilikui sekasi ne taip gerai - kiurkso ant palangės visas nuliūdęs ir nuvytęs, lapais beveik siekdamas palangę. Pagrasinau jam, kad jei nesusiims, į jo vietą bus patupdytas rosmarinas. Žiūrėsiu, ar pavyks susitarti, bet kol kas neatrodo, kad jis manęs bijotų.

Apie pyragą. Kažkada seniai buvau susirgusi morkų keksiukų su medumi manija. Nė vienas savaitgalis nepraeidavo be jų. O štai šį kartą panorau išbandyti morkų pyragą, kuris nuo mano taip mėgstamų keksiukų skiriasi tuo, kad visai nededama medaus, bet priberiama razinų ir malto muskato riešuto. Koks skonis? Nuostabus! Ir man labai primena tuos parduotuvėje parduodamus minkštus, taisyklingų formų meduolius :)

Morkų pyragui reikės:
pagaminta pagal BBC Good Food

3 kiaušinių
175g cukraus
2 stiklinių + 2 šaukštų miltų
100g razinų
175ml saulėgrąžų aliejaus
3 vidutinio dydžio morkų
1 apelsino žievelės
1 arbatinio šaukštelio cinamono
0,5 arbatinio šaukštelio malto muskato riešuto
2 arbatinių šaukštelių sodos


Gaminame:
Morkas nuskutame ir sutarkuojame per smulkią tarką.

Dubenyje išsukame kiaušinius su cukrumi, kol masė taps šviesios spalvos, supilame aliejų, išmaišome. Suberiame razinas, apelsino žievelę, tarkuotas morkas ir išmaišome. Suberiame miltus ir sodą, išmaišome. Galiausiai suberiame cinamoną ir muskato riešutą, išmaišome. 

Tešlą pilame į kepimo popieriumi išklotą skardą (geriausiai 18x18cm) ir kepame 180 laipsnių temperatūroje apie 35-40min. Ar pyragas iškepęs patikriname įsmeigdami medinį pagaliuką - ištraukus jis turi būti sausas. Iškepusį atvėsiname formelėje ir ragaujame.

Vai kaip negerai yra sirgti. Labai negerai. Nekontroliuojamam nosies varvėjimui stabdyti jau suvartojau kokią toną popierinių nosinaičių, išgėriau porą litrų arbatos, kavos, apskritai šiltų skystimų ir dienomis jau atrodo, kad viskas taisosi, bet va vakarais mano mielas peršalimas vėl primena apie save. Todėl netyčiomis užtikusi šį imuniteto stiprinimo receptą kaip mat pagalvojau "o, čia kaip tik man", o kitą dieną jau tempiau namo apelsinus ir citrinas. O šiandien ėmiausi gaminti. Ir nors virtuvė atrodo kaip po karo, betrindama apelsinus aptaškiau ir sienas, ir lubas, o po pirmo šaukštelio nuo imbierinio stiprumo maniau akys ant kaktos išlips ir ausys užkais, bet man šitas dalykėlis patiko. Ir labai save įtikinau, kad jau po pirmo šaukštelio jaučiuosi sveikstanti :)


Vitaminų stiklainėliui reikės:
pagaminta pagal "Dovanos iš virtuvės" p.139 // Laisvos valandos 2010

2 apelsinų
1 citrinos
50g imbiero šaknies
6 šaukštų medaus, bet geriau ragaukite gaminimo procese ir dėkite kiek jums norisi

Gaminame:
Imbiero šaknį nulupame, supjaustome gabaliukais ir dedame į dubenį. Apelsinus nuplauname, nulupame žievelę, atskiriame skilteles ir dedame į dubenį, kur laukia imbieras. Citriną nuplauname, pjauname pusiau, išspaudžiame sultis, jas užpilame ant apelsinų ir imbiero. 

Dabar visą tą masę sutriname plaktuvu, tik nepamirškite išimti sėklyčių. Galiausiai sudedame medų - rekomenduoju po šaukštą dėti ir vis ragauti, kad nebūtų per saldu - ir dar kartelį viską sumaišome plaktuvu. Tuomet supilame vitaminus į sterilų stiklainiuką ir sandariai uždarome.

Tiesa, reiktų pasakyti, kad viso šito gėrio geriau nedėti į labai karštus skysčius, nes taip žūsta vitaminai. Geriau kabinti šaukšteliu, tepti ant mėgiamos duonos ar bandelės ir šitaip sveikatintis :)

Savaitgalio pusryčiams

Vasara prabėgo labai greitai ir kur buvus, kur nebuvus vėl tenka grįžti į mokyklos suolą (na ne mokyklos, bet vis tiek suolą), o vakarais paslapčiom vartyti vasaros įspūdžių kupinas nuotraukas... Nors tiesą sakant, pirmą kartą gyvenime nebebijojau rugsėjo. Gal jau pripratom kažkaip, gal su likimu susitaikėm, nors reiktų pasakyti, kad net visko mačiusius mus nustebino skrupulingas studentų skaičiavimas ir žymėjimas paskaitose...rugsėjo pirmąją! Taip, aš visiškai rimtai. Tokių dalykų tikrai būna.


O paskutines likusias dienas iki naujų mokslo metų pradžios leidau virdama uogienes. Dabar viso to gėrio jau toks kiekis susidarė, kad spintelės pilnut pilnutėlės ir mane nuo naujų uogienių virimo vajaus gelbėja tik tai, kad nebelabai yra kur jas padėti. Todėl norėdama truputėlį atlaisvinti spinteles ir stiklainius, kepu blynus. Daug blynų. Bet dėl šio recepto reikėtų perspėti: jei neturite kas jums padėtų blynus suvalgyti, patariu dėti visko po pusę, nes labai jau toks, švelniai tariant, ne mažas kalniukas blynų išeina :)

Obuolių blyneliams reikės:
pagaminta pagal Smitten Kitchen

3 didelių obuolių
2,5 stiklinės miltų
pusės stiklinės cukraus
1 stiklinės pieno
1 arbatinio šaukštelio kepimo miltelių
2 kiaušinių
žiupsnelio druskos
dar galima į tešlą įmaišyti 1 arbatinį šaukštelį cinamono ar maltų gvazdikėlių

Gaminame:
Kiaušinius išplakame su pienu. Obuolius nuplauname ir sutarkuojame per "burokinę" tarką, sudedame į kiaušinių plakinį, išmaišome. Suberiame cukrų, išmaišome. Pilame miltus su kepimo milteliais, dar kartelį išmaišome.

Į įkaitintą keptuvę pilame aliejaus tik tiek, kad sudrėktų pagrindas, blyneliai neturi jame plaukioti. Dedame po šaukštą tešlos ir šiek tiek paspaudžiame, antraip blynelio vidus prastai iškeps. Kepame vieną blynelio pusę, kol pamatysime ant blynelio susidariusius burbuliukus. Tuomet apverčiame ir kepame dar minutę.

Beje, tokius blynelius geriau kepti įkaitinus keptuvę ne iki maksimalios temperatūros, bet šiek tiek mažiau, maždaug iki 7 padalos iš 10. Antraip blynelių viršus apsvils, o vidus liks žalias.

p.s. kaip iškepti tobulus blynelius patarimų rasite čia.


Kaupiu atsargas žiemai 2: slyvų uogienė

Niekuomet negalvojau apie save kaip apie mokančią gaminti. Net ir dabar, kai kas paklausia, dažniausiai atsakau kad kartais išeina, bet iki mokėjimo dar labai toli. Taip sakau todėl, kad visiškai nedraugauju su rimtais patiekalais. Arba jie su manimi, čia jau kaip pažiūrėsi.


Dažniausiai mano bandymai susidraugauti baigiasi visiška nesėkme ir kaip tyčia toji nesekmė ištinka tuomet, kai visai ne pro šalį būtų sublizgėti. Arba bent jau pagaminti kažką valgomo. Na pavyzdžiui namuose šimtus kartų gamintas spagetti carbonara brangiojo virtuvėje sulimpa, sukimba, lipa pro keptuvės kraštus, o galutinis variantas praktiškai prilygsta nebent makaronų košei... O vienas rimtesnių (ir graudesnių...) nepasisekimu buvo, kai bandžiau gaminti bulvių troškinį. Rezultatas - palikusi keptuvėje liūdnai kiurksoti vienišas bulves, aš demonstratyviai apleidau mūšio lauką, pasislėpiau po pagalve ir paskelbiau boikotą rimtiems patiekalams, o brangiausiajam pareiškiau, kad rytoj vakarienei šokoladiniai keksiukai. Nes juos gaminti moku
Uogienė šį kartą. Bet esmę supratot :)

Slyvų uogienei su gvazdikėliais reikės:
pagaminta pagal "Virtuvė Nuo... Iki..." nr. 8 (27)

1kg slyvų
500g uogienių cukraus
1 arbatinio šaukštelio gvazdikėlių

Gaminame:
Slyvas nuplauname, pjauname pusiau, išimame kauliukus ir sutriname plaktuvu. Pilame į puodą, užpilame uogienių cukrumi ir verdame apie 30min, vis nugriebdami susidariusias putas. Tuomet suberiame gvazdikėlius ir paverdame dar 10min. Baigus virti uogienę supilame į sterilius indelius ir sandariai uždarome.