Tai va, grįžau. Apie tai, kaip ten buvo nuostabu ir puiku gal kurį kitą kartą, nes šiandien labai labai noriu papasakoti apie kavą. Dar prieš keliaudama į šį miestą turėjau du tikslus: išvaikščioti Vatikaną ir išragauti kavą geriausiose Romos kavinėse. Negaliu sakyti, kad tai buvo viskas, ką norėjau nuveikti, tikrai ne. Bet žinojau, kad šiuos du dalykus turiu įgyvendinti. Būtinų būtiniausiai.

Visų pirma, geros kelionės raktas yra geras kelionių vadovas. Savo kailiu patyriau, kad jei nenori atsidurti tose vietose, kur šaldytas maistas kainuoja keliasdešimt eurų, verta kelionę planuoti. Kai kam geriau sekasi tai daryti virtualiai, o man labiau patinka knygos. Todėl investicija į kelionių vadovą atsipirko su kaupu, nes jame radau aprašytų tokių vietų, kurias kažin ar būčiau užtikusi pati vaikštinėdama. Toliau pateiksiu labiausiai patikusių kavinių aprašymus, bet prieš tai keli patarimai keliausiantiems.

Kavos kainos beveik nesiskiria. Net ir gausiai turistų lankomose vietose esančiose kavinėse puodelis cappuccino kainuoja tiek, kiek ir kitur. Tačiau yra nedidelė gudrybė. Kainos kavinės viduje, prisėdus prie staliuko, ir stovint prie baro, gerokai skiriasi. Todėl elkitės kaip vietiniai - priėję prie kasos sumokėkite už kavą, o tuomet eikite prie baro ir išgerkite pasirinktą gėrimą. Žinoma, toks kavos vartojimo būdas nelabai draugiškai nuvaikščiotoms atvykėlių kojoms, tačiau savotiškai žavus ir draugiškas piniginei.

Svarbu žinoti dar kelis dalykus. Pirmąją dieną užsisakiusi caffe išvydau prieš save puodelį espresso (nors tikėjausi puodo juodos kavos). Vėliau išsiaiškinau, kad italams un caffe ir reiškia būtent puodelį espreso kavos. Caffe macchiatto - tai espreso kava su šlakeliu pieno. Galima paparašyti su šaltu pienu - un caffe macchiatto freddo, arba su karštu pienu - un caffe macchiatto caldo. Jei norite silpnesnės nei espreso kavos, prašykite caffe lungo. Tai espresso su kiek daugiau vandens. Beje, visiems puikiai pažįstamo cappuccino italai negeria po vidurdienio. Šią nerašytą taisyklę aš visiškai ignoravau, nes man skaniausia būtent tokia kava. Šypt.

Viskas, daugiau nebekankinu ir einu prie reikalo. Pirmoji - prabangiame Tridente rajone įsikūrusi Canova-Tadolini kavinė išsiskiria neįprastu interjeru - vos įžengus pro duris stebina marmurinių biustų ir skulptūrų galybė. Skulptūros išdėliotos visur - viena jų netgi užėmusi vientą ant baro, kitos sukabintos ant sienų iki pat lubų. Paskaičiusi sužinojau, kad šios caffe istorija prasidėjo dar 1818 metais, kai skulptorius Canova sudarė sutartį, kad jo dirbiniai čia būtų saugomi visą laiką, kol gyvuos kavinė. Kavinė padalinta į tris patalpas - barą kairėje, nedidelė salė su keliais staliukais dešinėje (tarp visų tų skulptūrų) ir dar keli staliukai yra viršutiniame aukšte, į kurį, deja, mūsų neįleido. Kaip supratau, jis rezervuojamas ateinantiems pietauti.

Adresas Via del Babuino 150a/b, Roma
Darbo laikas pirmadieniais-šeštadieniais nuo 9 iki 22.30 val

Antroji mano sąraše - Caffe Sant'Eustachio. Pasak mano kelionių vadovo, šioje kavinėje patiekiama geriausia Romoje kava. Ir dievaži, jis tikrai neklydo. Kavinė įsikūrusi pačiame miesto centre, beveik iš karto už Panteono. Vos įėjus maloniai nustebina paprastas ir šiltas interjeras, jokios pompastikos, tik seni kavos malūnėliai palubėse, juodomis liemenėmis ir varlytėmis dėvintys barmenai ir gausybė maltos kavos geltonose pakuotėse.



Ši kavinė išsiskiria savo gran caffe. Tokia kava gaminama kelis pirmus espresso lašus suplakus su cukrumi, o likusią kavą supilant ant viršaus. Pirmą kartą ragavau būtent taip paruoštos kavos. Skonis tiesiog fantastiškas.

Adresas Piazza Sant'Eustachio 82, Roma
Darbo laikas pirmadieniais-ketvirtadieniais nuo 8.30 iki 1 val ryto, penktadieniais iki 1.30 val ryto, o šeštadieniais iki 2 val ryto.


Jei šmirinėsite miesto centre ir keliausite link Panteono, būtinai užsukite ir į Caffe Tazza D'Oro. Charizmatiškoji kavinė yra priešingoje Panteono pusėje nei prieš tai minėta Sant'Eustachio. Kava čia kiek kitokia - kartesnė, intensyvesnio skonio. Bet mane iš kojų išvertė ten ragautas šokoladinis pyragaitis. Drėgnas, minkštas, aplietas karčiu šokoladu. Negalėčiau patikėti, jei kas sakytų, kad pagamintas kokioje eilinėje kepykloje.

Pavargę turistai turės kur pailsinti kojas - pasieniuose galima rasti kelis paprastus medinius suolus, tačiau čia kaip ir daugelyje kitų vietų kava geriame tiesiog stovint prie baro.

Čia taip pat galima nusipirkti įvairių skanumynų, sveriamos kavos ar arbatos.

Adresas Via degli Orfani 84, Roma
Darbo laikas pirmadieniais-šeštadieniais

Na ir paskutinioji aplankyta Caffe Greco, esanti gatvėje, vedančioje link garsiųjų Ispaniškųjų laiptų. Pasak kelionių vadovo, ši kavinė atvėrė duris dar 1760 metais ir turiu pasakyti, kad įžengęs pro duris tikrai jautiesi kaip kitame laikmetyje. Viduje - itin puošnus interjeras, didžiuliai veidrodžiai masyviuose paauksuotuose (gal ir ne) rėmuose, padavėjai dėvi ilgus švarkus iki kelių ir ryši peteliškes, sienos išmuštos raudonais tapetais, o prisėsti kviečia prabangūs krėslai. Pasak knygos, anuomet šią kavinę itin mėgę Kazanova, rašytojai Getė ir Baironas, vokiečių kompozitorius R.Vagneris.

Tą knygą iš manęs konfiskavo brangusis, pareiškęs, kad tai jam labiausiai patinkanti knyga iš visų mano turimų ir kad nuo šiol draugausiąs su Azijos virtuve. Pažadus vykdo. Laikas nuo laiko virtuvėje pasigirsta intensyvaus darbo peiliu ir šakučių tarškinimo garsai, kaičiamos keptuvės ir puodai ir po keliolikos minučių ant mano stalo jau garuoja dubenėliai kvapnaus patiekalo. Tiesa sakant, tie dubenėliai man dabar gyvybę palaiko. Jei ne jie, turbūt maitinčiausi vien sumuštiniais.

O šiaip tai baisinga niurzga pasidariau. Visi tie mokslai atsibodo taip labai, kad kartais pagaunu save tiesiog žiūrint į vieną tašką ir galvojant, kada gi visa tai pasibaigs. Reikia juk būtinai pasiskųst, ar ne? Čia taip savęs begailėdama ėmiau ir nusipirkau bilietus į Romą. Na po teisybei nusipirkau dar lapkritį, bet tada irgi buvo savęs gaila, tai beveik tas pats išeina. Užtat visas planavimo įkarštis užgriuvo tik prieš kelias savaites ir pertraukomis tarp mokymųsi laiką dalinau pyragams ir skaitiniams apie muziejus ir piazza's (liet. aikštes). Tai va. Keliausim.

Noodle'iai su vištiena ir daržovėmis

2 porcijoms

Reikės:

300g vištienos

pusės raudonos saldžiosios paprikos

pusės geltonos saldžiosios paprikos

50g cukinijos

1 svogūno arba poro

200g kvietinių kinietiškų makaronų

2 šaukštų sojos padažo

2 šaukštų žuvų padažo

aliejaus kepimui

grūstų juodųjų pipirų

sezamo sėklų apibarstymui

Gaminame:
Makaronus išverdame pagal gamintojo instrukcijas.

Pasiruošiame daržovės: svogūną smulkiai supjaustome, paprikas ir cukinijas supjaustome juostelėmis. Mėsą taip pat supjaustom lazdelėmis.

Keptuvėje įkaitiname aliejų, sudedam mėsą. Kepam, kol mėsa bus beveik iškepusi. Tuomet suberiame daržoves, pilam sojų ir žuvų padažo po maždaug 2 šaukštus, beriam grūstų juodųjų pipirų, išmaišom, ir leidžiam apkepti. Kai daržovės ir mėsa bus paruošti, sudedam makaronus. Viską išmaišom, leidžiam makaronams sušilti, jei bus atvėsę, ir dedam į lėkštes. Skanaus!

Pagaminta pagal E.Mačerauskienė ir V.Bukauskas "Azijos virtuvė nuo A iki Z" p. 136

Beveik prieš savaitę teko dalyvauti Mineralinių Vandenų organizuotame romo kokteilių maišymo vakare. Buvo įdomu pamatyti, kaip kokteilius gamina profesionalus barmenas, Robertas Janovskis. Kokteiliuose šiaip jau nenusimanau daug, todėl stengiuosi išnaudoti kiekvieną progą, kai tik apie juos galima sužinoti daugiau.

Visi kokteiliai tą vakarą buvo maišomi su Angostura prekės ženklu pažymėtais romais. Angostura distilerija prieš beveik 200 metų buvo įkurta Trinidade ir Tobage, mažoje valstybėje Karibų jūroje. Tačiau šioje mažoje valstybėje įkurta distilerija laikui bėgant suklestėjo taip, kad Didžiosios Britanijos monarchai jai suteikė Royal Warranty (liet. karališkąją garantiją), kuri pažymi aukštą produkto kokybę. Angostura asortimentą sudaro 5 pavadinimų romai, iš kurių tą vakarą ragavome tris - Angostura Reserva, Angostura 7 YO ir Angostura 1919. Taip pat buvo įdomu sužinoti, kad romas gali būti gaminamas iš melasos arba šviežiai sumaltų cukranendrių sulčių, jas fermentuojant ir distiliuojant, o vėliau brandinamas įvairios medienos statinėse.

Culto a la Vida 

50 ml romo Angostura 7 year old

100 ml spanguolių sulčių Happy Day

2 arbatiniai šaukšteliai rudojo cukraus

pusė laimo, supjaustyto į keturias dalis

Į stiklinę storu dugnu įdedame laimą ir cukrų, grūstuvu paspaudžiame turinį taip, kad išsiskirtų laimo sultys, bet stengiamės kuo mažiau pažeisti laimo žievelę, nes ji turi nepageidaujamo kartumo. Tuomet užpilame romu, įdedame ledo ir užpilame spanguolių sultis. Papuošiame laimo griežinėliu, užmautu ant stiklinės krašto. 

Pats paprasčiausias kokteilis, nereikia nei jokių aparatų, nei specialių instrumentų. Tiesiog supilame viską į stiklinę ir baigta.

Cucumber and Honey Frozen Daiquiri

50 ml Angostura Reserva romo
25 ml šviežiai spaustų laimo sulčių
1-2 valgomieji šaukštai medaus
agurko gabalėlis, nulupta žievele (Robertas dėjo maždaug 3-4 cm ilgio ilgavaisio agurko gabalėlį vienai taurei gėrimo)

Į plaktuvą sudedame visus ingredientus, ledo ir plakame, kol masė taps vientisa. Išpilame į atšaldytą taurę. Galima paruošti agurko griežinėliu, apipiltu medumi.

Šis kokteilis buvo vienas man labiausiai patikusių. Kažkaip kai jis dėjo ten į plaktuvą tą agurką, tik spėjau pagalvoti, kad va čia jau bus įdomu, bet skonis galutinis viso šito reikalo tikrai labai patiko.

Red Currant Frozen Daiquiri

50 ml Angostura Reserva romo
25 ml šviežiai spaustų laimo sulčių
sauja raudonųjų serbentų be šakelių
1 šaukštas baltojo cukraus

Į plaktuvą sudedame visus ingredientus, ledo ir plakame, kol masė taps vientisa. Išpilame į atšaldytą taurę. Papuošiame serbentų šakele.

Tikrai pats gražiausias kokteilis. Tiesa, serbentų skonis man buvo kiek per daug intensyvus, bet manau, kad pažaidus su proporcijom išgaučiau norimą variantą. Tobulas vėsiam vasaros vakarui.

Peach and Basil Frozen Daiquiri

50 ml Angostura Reserva romo
25 ml šviežiai spaustų laimo sulčių
2 šaukštai persikų uogienės, džemo ar piurė
šakelė baziliko

Į plaktuvą sudedame visus ingredientus, ledo ir plakame, kol masė taps vientisa. Išpilame į atšaldytą taurę. Papuošiame baziliko šakele, lapu ar persiko skiltele.

Mango and Lemongrass Frozen Daiquiri

50 ml Angostura Reserva romo
25 ml šviežiai spaustų laimo sulčių
2 šaukštai mango uogienės ar tyrės
gabalėlis citrinžolės

Į plaktuvą sudedame visus ingredientus, ledo ir plakame, kol masė taps vientisa. Išpilame į atšaldytą taurę. Papuošiame mango griežinėliu ar citrinžolės gabalėliu.

Golden Grandfather

50 ml romo Angostura 1919
10 lašų Angostura Aromatic Bitters
10g citrinžolės
1 griežinėlis apelsino
1 šaukštas skysto medaus
30 ml imbierinio alaus

Į plaktuvą (šeikerį) dedame citrinžolę ir apelsino griežinėlį ir sutriname juos grūstuvu. Įpilame romo, įdedame medaus ir ledo. Viską labai gerai išplakame ir pilame į taurę nukošdami. Ant viršaus užpilame imbierinio alaus ir užlašiname biterio. Papuošiame susukta ir įsmeigta į kokteilį apelsino žievele.

Na čia turbūt įspūdingiausia dalis buvo, kai Robertas tą kokteilį plakė. Tikrai negalvojau, kad tiek jėgos tam reikia. Ne tik šiaip pamakaluoti, bet kaip reikiant pakratyti.


Lava Flow

60 ml romo Angostura Reserva
20 ml braškių tyrės
60 ml ananasų sulčių
60 ml kokoso pieno (extra creamy)
1 mažas bananas

Atskiroje talpoje sumaišome romą su braškių tyre. Sumaišome taip, kad pasidarytų vientisa masė. Į plaktuvą dedame bananą, pilame ananasų sultis, kokoso pieną ir dedame ledo. Išplakame iki vientisos masės. Taurę, į kurią pilsime kokteilį, atšaldome ir ant kraštų užvarviname braškių tyrės. Iš pradžių į taurę pilame romo ir braškių mišinį, paskui masę iš plaktuvo. Papuošiame ananaso griežinėliu.

Ir pabaigai, keli Roberto patarimai gaminantiems kokteilius namuose:

- bus geriau, jei taurę atšaldysite prieš pildami į ją kokteilį. Tiesiog pridėkite ledukų į taurę, kol ruošite kokteilį.

- jei ruošite kokteilį blenderyje (plaktuve), ledo ir cukraus geriau iš pradžių įdėti mažiau. Paragavę visuomet galėsite skonį pataisyti.

- ir žinoma, nepamirškite paragauti kokteilio, prieš jį patiekdami svečiams

- nereikėtų persistengti puošiant taurę su kokteiliu ir geriau puošti iš produktų, kuriuos naudojote gamindami gėrimą.

Dar gruodžio pradžioje mane pasiekė netikėtas laiškas, kurio autorė užsiminė, jog netrukus sulauksiu staigmenos. Ir tikrai, po kelių dienų į mano duris pasibeldė kurjeris, rankose laikydamas didelę kartoninę dėžę. Paskubomis pasirašiau ir nekantraudama ėmiau lukštenti dėžę. Mano didžiam nustebimui, viduje gulėjo naujai išleista knyga "Azijos virtuvė nuo A iki Z". Čia tai bent, pagalvojau. Ir kaip tyčia, kai nė vienos knygos apie Azijos virtuvę neturiu, pas mane atkeliauja būtent tokia, kurią galėčiau pavadinti rytų šalių virtuvės pradžiamoksliu. Ypač patiko tai, kad knygos pradžioje aprašomi daugelis pagrindinių Azijos šalių virtuvėse vartojamų produktų, pateiktos nuorodos, kaip juos tinkamai paruošti.

Už šią tikrai netikėtą ir malonią staigmeną dėkoju Eglei ir leidyklai "Obuolys". Nors knyga jau ilgokai buvo vartoma ir skaitoma, laiko išbandyti receptams radau tik dabar. Pirmasis - saldi kiauliena su ryžiais. O spalvotais lapeliais pasižymėti dar savo eilės laukia ypač sudominę receptai su kiniškai grybais. Bet tai jau bus vėliau. Gamindama šį patiekalą, iš knygoje pateikto recepto pakeičiau tik kalendras, nes pastarąsias nelabai mėgstu, na ir šiek tiek padidinau produktų kiekius, didesniam valgytojų skaičiui pamaitinti.

Kiauliena su ryžiais Rytų stiliumi

2-3 porcijoms

Reikės:

350g kiaulienos kumpio

150g ryžių

1 poro

2 česnako skiltelių

2/3 raudonosios saldžiosios paprikos

ryšelio šviežių petražolių

apie 20g imbiero šaknies

sojų padažo

žuvų padažo

druskos ir grūstų juodųjų pipirų

aliejaus kepimui

Gaminame:

Ryžius išverdame, išvirusius perliejame šaltu vandeniu, kad nesuliptų.

Griežinėliais supjaustome porą ir papriką, susmulkiname petražoles, česnako skilteles smukliai sukapojame. Viską sudedame į gerai įkaitintą keptuvę ir pakepame apie 2 min vis pamaišydami. Tuomet į keptuvę suberiame ryžius, beriame druskos, pipirų, pilame sojų padažo ir paliekame pakepti apie 3 min. 

Kiaulieną supjaustome griežinėliais, imbiero šaknį nulupame ir taip pat smulkiai supjaustome. Į kitą keptuvę pilame aliejaus, kai jis įkais, beriame imbiero gabalėlius, kai jie šiek tiek apkeps, suberiame kiaulieną, pilame sojų ir žuvų padažo, sumažiname ugnį ir leidžiame pasitroškinti apie 5 min. 

Baigus kepti, į lėkštę dedame ryžius, ant jų - kiaulieną. Skanaus!

Pagaminta pagal E.Mačerauskienė, E.Bukauskas "Azijos virtuvė nuo A iki Z" p.112

Mūsų šventės šiemet buvo nuostabios. Buvo kitaip. Su nuotykiais, žinoma. Man trūks plyš reikėjo didelės žalios eglės. Gražios, ne kokios ten su trim šakelėm ir trim spygliais ant jų. Ir pasirodo, kad tokią surasti nelengva, ypač tada, kai šventės jau praktiškai ant nosies ir visos gražiausios išgraibstytos. Bet radom. Didelė, žalia. Net kvepėjo egliškai, tiesa, tik kokias dvi valandas.

Su lemputėmis irgi be nuotykių neapsieita. Nes tokių paprastų, kurios nebūtų jokios ten led ar šmed, vėlgi anei kvapo. Ir galite įsivaizduoti mano nusivylimą, kai gerokai pasikapsčius lentynose ir radus tas vieninteles, paprasčiausiais geltonas lemputes, parbėgus namo (pakeliui svajojant, kaip gražiai ant mano eglės jos atrodys) ir jas įžiebus, supranti, kad anei viena lemputė neveikia. Smūgis į paširdžius. Rimtai. Iš tos nevilties, apėjau dar kelias krautuves ir nusipirkau net tuos led. Negražu. Šviečia kaži kaip mėlynai-baltai.... Kur tai matyta, kad eglė su baltom lempom? Taigi ne operacinės šviesų man tereikia. Ir tada, kai jau beveik apsipylusi ašarom ruošiaus kabinti žaisliukus, brangusis išsišiepęs iki ausų atneša tas senąsias neveikusias lemputes, kurias stebuklingai pavyko pataisyti. Viskas. Kalėdos man tada buvo išgelbėtos.

O toliau? Toliau tylus laukimas, močiutės džiovintų grybų skriliai, džiaugsmingos dovanų dalybos ir pašnekesiai prie stalo ligi išnaktų, pasakojant jau girdėtas ar naujas istorijas.

Ir dabar, praėjus naujųjų metų šurmuliui, nutilus dovanų popieriaus šiurenimui, tvarkingai lentynose sudėliojus taures ir puodelius ir iki kito karto paslėpus šventinius indus, sugrįžtu į realybę. Ten, kur šūsnys lapų ir spalvoti rašikliai. Ten, kur iki vėlumos bandomos įminti mįslės, valgoma paskubomis ir žiūrima daugybė Friends serijų, kad nebūtų taip liūdna. Ten, kur paslapčia vartomos receptų knygos, kartais puslapiuose perdėliojant spalvotus žymeklius...

O ištaikiusi laisvesnę valandėlę, vėlyvais vakarais, kai kitų languos tamsu, aš žiebiu savo orkaitę, maišau tešlą ir kepu pyrągą. Ir tuomet, pamažu apima tas banalus, bet toks laukiamas jausmas, kad viskas vėl bus gerai.