Man visuomet truputį gaila besibaigiančios vasaros dienų. Kad ir kaip stengčiausi save guosti mintimis "taigi bus spalvoti lapai...šilti megztiniai ir puodeliai karšto šokolado", optimizmo dabar tiek mažai, kiek ir kavos puodelyje šalimais. 

Ar sakiau, kad man patinka Joe Dassin? Taip, čia tas, kuris apie Eliziejaus laukus dainavo. Tai turbūt labiausiai žinoma jo daina, bet yra ir daug gražesnių. Kad ir ši.

O žiedinis kopūstas yra nuostabus dalykas. Kiek anksčiau esu publikavusi žiedinio kopūsto sriubos receptą su garstyčiomis ir čederio sūriu. Šioji kitokia - pirmu smuiku čia groja kopūstas. Nors recepte ir nenurodyta, bet man patinka ruošiant sriubą pačioje pabaigoje įdėti natūralaus jogurto - sriuba tampa švelnesnio skonio ir glotnesnė.

Žiedinio kopūsto sriubai reikės:

1 didelio žiedinio kopūsto

daržovių arba vištienos sultinio (nerašau kiek, nes priklauso nuo kopūsto didumo ir nuo to, kokio tirštumo sriubos norite)

kelių šakelių šviežio arba džiovinto čiobrelio

2 česnako skiltelių

110g natūralaus jogurto arba daugiau, jei tik norėsis

1 svogūno galvos arba kelių svogūno laiškų

1 šaukšto baltojo vyno acto

alyvuogių aliejaus

druskos ir šviežiai grūstų juodųjų pipirų

šviežiai tarkuoto muskato riešuto

Gaminame:
Žiedinį kopūstą nuplauname, nuskabome lapus ir susmulkiname žiedynais, suberiame į kepimo skardą. Užpilame kelis šaukštus alyvuogių aliejaus, pabarstome druska ir pipirais, užtarkuojame muskato riešuto ir gerai pamaišom. Pašauname į orkaitę, įkaitintą iki 220 laipsnių. Kepame tol, kol žiedynai apskrus arba maždaug 30 min.

Kai kopūstas iškeps, imamės sriubos. Česnaką ir svogūną (ar svogūno laiškus) smulkiai sukapojame. Pilame kelis šaukštus alyvuogių aliejaus į puodą ir suberiame susmulkintas daržoves, šiek tiek pakepiname. Tuomet dedam čiobrelius, pilame actą ir pamaišom. Supilame sultinį, užverdam ir nukeliame nuo ugnies.

Tuomet į puodą suberiam apkepusį kopūstą ir sutriname sriubą smulkintuvu. Jei norisi skystesnės, pilame dar sultinio. Paragaujam ir beriam druskos ir pipirų, jei reikia. Patiekiame su skrudinta duona. Skanaus!

Pagaminta pagal Sprouted Kitchen

Sekmadieniais mes kartais (sakau "kartais", nes kartais pramiegam) nužingsniuojam į Sūrių turgų. Perkam vaistažolių arbatoms, o praeitą savaitgalį dar gavom ir bruknių nusipirkti. Ir žinoma, ožkos sūrio. Skonis nuostabus. O kai dar žinai, kad rankų darbo... Iš pradžių sūrį skanavom vieną, bet paskui pagalvojau, kad jam draugijos reikia. Todėl praleidau kelias dienas versdama savo kulinarines knygas ir ieškodama "ko nors prie ožkos sūrio". Šį kartą man pagelbėjo "Skonio žinynas", pateikęs paplotėlių su Pesto padažu receptą. 

Šituose sausainėliuose man labai patiko tešla. Kočiojasi lengvai, nelepi, o paplotėliai pavyko traškūs ir tokie net susisluoksniavę viduje. Vienintelis dalykas, kurį kitą kartą daryčiau kitaip - tešlą iškočiočiau ploniau. Nors knyga rekomendavo tešlą kočioti iki 1,5 cm storio, man norėtųsi plonesnės. Tai va, tik tiek. Aha, ir dar pusę miltų pakeičiau viso grūdo miltais. Matyt, man tokia fazė dabar - viską kept su tais miltais. Bet labai gerai čia tiko, suteikė paplotėliams įdomios tekstūros. Jei ragausit su kitokiu sūriu, rekomenduoju rinktis tokį, kuriame mažiau druskos, nes paplotėliai jau savaime gana sūrūs.

Bazilikų paplotėliams reikės:

4 šaukštų Pesto padažo

220g kvietinių viso grūdo miltų

150g kvietinių miltų

2 arbatinių šaukštelių kepimo miltelių

125ml šalto pieno

75g šalto 82proc. sviesto

Gaminame:

Miltus ir kepimo miltelius supilame į dubenį, išmaišom. Šaltą sviestą sutarkuojam arba sugnaibom gabalėliais, suberiam į dubenį su miltais ir pirštais išminkom taip, kad išeitų trupiniai.

Tuomet supilame šaltą pieną, išmaišom. Sudedame Pesto padažą, išmaišom. Tešlą išverčiame ant miltuoto paviršiaus ir minkom, kol taps vientisa. Tuomet pasimiltuojam kočėlą ir kočiojam maždaug 1cm storio lakštą. 

Sausainių formelėmis arba tiesiog nedidele stikline išspaudžiame apskritimus, dedam juos į kepimo popieriumi išklotą skardą ir kepame apie 12-15 min (priklausomai nuo to, kokio storio sausainiai) 220 laipsnių temperatūroje.

Kai sausainiai šiek tiek paruduos, traukiam lauk ir paliekam atvėsti. Tuomet užtepam ožkos sūrio ir ragaujam. Skanaus!

Pagaminta pagal N.Segnit "Skonio Žinynas" p. 215 // Vaga 2011

Na taip, galima labai liūdėti ir su nosinaite rankoje stovint prie lango verksmingai atsisveikinti su vasara. Arba galima pasivaikšioti po senamiestį, kuris dabar kur kas ramesnis ir tykesnis, laisvadienį aplankyti kokią pilį, o grįžus namo išsikepti šitų sausainių. O jie yra geri. Visų pirma todėl, kad tereikia 5 ingredientų, antra - paruošimui ir kepimui sugaišite vos 25 min ir trečia - skanu! Jau kepiau kokius keturis kartus. Ir bus dar.

p.s. nuotrauka apačioje tokia, nes negyvai užsisvajojau apie Paryžių. Anądien betikrindama kelionių agentūrų puslapius radau bilietus į Oslą už 18 litų. Pirmyn ir atgal. Už 18 litų. Iki tol mano mažiausios kainos rekordas buvo 40 lt į Berlyną. Bet į Paryžių tokių nėr. Tai va, kad nebūtų taip liūdna keliu foto iš Rygos ir klausausi dainos apie pain au chocolat.

Riešutų sviesto sausainiams reikės:

8 šaukštų miltų

2 šaukštų riešutų sviesto, rekomenduoju riešutų sviestą su riešutų gabaliukais (crunchy peanut butter), bet taip pats tiks ir paprastas

2 šaukštų cukraus

1 kiaušinio

50g sviesto

Gaminame:

Sviestą, jei ką tik ištrauktas iš šaldytuvo, siunčiam 30 sekundžių į mikrobangų krosnelę. Kai suminkštės, traukiam lauk ir mušam kiaušinį, beriam cukrų, dedam riešutų sviestą ir mikseriu išplakam iki vientisos masės. Tuomet suberiam miltus ir gerai išmaišom. 

Rankomis iš tešlos formuojame nedidelius kamuolėlius, kuriuos sutupdom ant kepimo popieriumi išklotos skardos. Rutuliukus šiek tiek paspaudžiam šakute ir šaunam į orkaitę, įkaitintą iki 180 laipsnių. Kepam apie 20 min, sausainukai turi šiek tiek parusti. Tuomet traukiam lauk, atvėsinam ir ragaujam. Skanaus!

Aš nusprendžiau, kad man dabar sunkus gyvenimo etapas. Nes mano vasaros praktika yra tokia fantastiška ir nepakartojama, kad kiekvieną rytą, kai žadintuvas negailestingai skamba 7.30, turiu labai, labai ilgai save įtikinti, kad reikia keltis. Todėl va ir negerai, ir baruosi. Ir vietoj to, kad kaip sąžininga blogerė įkelčiau kokį rimtą receptą, užsiimu visokiais niekais. Kaip antai pasakoju apie Prahą ir rašau dar vieną įrašą apie kavą.

Bet tiesa tokia, kad man tokie niekai yra labai...guodžiantys. Kaip ir gvazdikėliai. Mano prieskonis nr.1. Tikrai! Labai guodžiantis ir labai rudeniškas prieskonis, kurio atšalus orams beriu į visus keksiukus, o kalendoriaus lapeliams pasislinkus ties dvyliktu mėnesiu gardinu karšto vyno taures. Ir kaip apsidžiaugiau, kai radau gvazdikėliams dar vieną pritaikymą, visiškai nepriklausantį nuo metų laiko!

Seniau čia buvo toks įrašas apie kavą, todėl kaip paruošti latte namie jau nekartosiu. Pradėsime nuo to momento, kai užplikę kavą ir belaukdami, kol vanduo prisigers nuostabaus aromato, imame šildyti pieną. Va dabar, įberkime kelis...gvazdikėlius.

Na taip, jūs galit priešintis. Jūs galit sakyti, kad tai visiška nesąmonė, kad tai kavos gadinimas ir niekas į kavą (tiksliau į pieną) gvazdikėlių nededa. Bet prieš negailestingai paspausdami mygtuką "išeiti", įdėkite kelis gvazdikėlius į pieną. Tuomet suplakit pieno putą, supilkite visą šitą gėrį į puodelį, kuriame jau laukia kava ir paragaukit.

Ir pasakykit man dabar, ar gi nebuvo gerai? :)


Idėja apie kavą ir gvazdikėlius iš knygos "Skonio žinynas" 

Aš bandžiau gal keturis kartus papasakoti apie atostogas. Apie nuostabiai jaukius miestus. Apie neaprėpiamus smėlynus Latvijos pajūryje. Apie miškų tylą Sarema salose. Ir vis dėlto tai padaryti yra sunkiau, nei iš pradžių atrodo. Galbūt didžiausia bėda buvo ta, kad vis stengiausi prie tokio pasakojimo priderinti patiekalo receptą. Rinkau ir rinkau, kol galiausiai supratau, kad patiekalas galėtų būti įraše šalia visų šių nuotraukų nebent tada, jei būčiau jį pagaminusi TEN. Bet nepagaminau. Todėl recepto nebus. Apsiribosiu kur kas paprastesniu tikslu - parodyti tai, kas man buvo gražu.

Į Prahą grįžau antrą kartą. Anąkart jis buvo prabėgtas kiek paskubomis, vorele sekant paskui kitus turistus ir gidą. O šįkart nusprendėm paslampinėti savarankiškai, su žemėlapiu ir fotoaparatais rankose.

Trumpam išklysdavom iš tirštai turistų lankomų gatvelių, kol pagavusi minia mus nunešdavo atgal. Leidomės tiesiog kur kojos neša, be jokio sudėtingo plano. Tiesa, buvo keli dalykai, kuriuos norėjau išbandyti. Pirmasis - paragauti "Starbucks" kavos. Galbūt tikėjaus kažko tokio, tačiau toji kava manęs labai nesužavėjo. Mūsiškė "Šviežia kava" kur kas skanesnė.

Norėjom paragaut alaus. Čekiškas alus ypač gero skonio todėl, kad jį gaminant naudojamas geros kokybės čekiškas vanduo. Na aš daugiau laiko praleidau ne ragaudama, nes man alus vis dar nelabai, bet fotografuodama kitą ragautoją su vis kitokia alaus rūšimi rankose.

Lipom į Šv.Vito katedros bokštą. O ten iki viršaus 358 laipteliai. Šiaip taip užsikeberiojom, su padūsavimais ir pastoviniavimais. Bet viršui koks vaizdas! Verta, tikrai labai verta.


Radau nuostabiai gražią krautuvėlę pačiame miesto centre. Ir ne, joje nereikėjo stumdytis su kitais turistais, prie kasų nenusidriekusios milžiniškos eilės, o pardavėjos maloniai šypsojos ir kantriai atsakinėjo į mano klausimus apie staltiesių dydžius. Išėjau nešina TIK puodeliu ir servetėle, bet laimikis būtų buvęs kur kas didesnis, jei ne brangusis, paskutinę minutę susirūpinęs šeimos biudžetu.

Mūsų gidas vis kartojo, kad į Prahą reikia vežtis architektūros mėgėjus. Vaikštinėjant galima rasti įvairių architektūros stilių pavyzdžių, išdygstančių tiesiog prieš akis. O miestas toks gausus architektūrinio paveldo todėl, kad beveik visiškai nenukentėjo per karus. Ir nors Praha nuolat plėtėsi, o šiuo metu mieste gyvena apie 1,5 mln gyventojų, man vis tiek šis miestas yra beprotiškai artimas. Galbūt todėl, kad savo raudonais stogais toks panašus į mūsų Vilnių.

O mes čia dar grįšim. Dėl dviejų dalykų - muziejų (mums sakė, kad Nacionalinis muziejus yra ypač geras) ir naktinių vaizdų.  Nes man pakako tik žvilgterėti į kraštelį senamiesčio, šmėstelėjusį pro autobusą langą pavakare važiuojant į viešbutį, kad suprasčiau, jog noriu čia dar.

Ką dar verta pamatyti Čekijoje? Vienareikšmiškai:

- Sychrovo pilį

- Melniko pilį

- Ardšpadų uolų miestą

- Pakilti į Snežka viršukalnę, o sušalus išgerti karšto šokolado ir suvalgyt naminio pyrago ant kalno esančioje kavinukėje.

Turiu kai ką prisipažinti. Aš niekuomet, niekuomet nekepiau lietinių blynelių. Tas kartas, kai patyriau visišką fiasko ir pasižadėjau sau, kad dabar jau tikrai daugiau niekad nekepsiu - nesiskaito. Lietinius blynelius pas mus kepa tik mano senelė. Ir kepa tobulus. Plonyteliausius. Be jokių ten specialių prietaisų, tiesiog ant dujinės viryklės. Ir dar apverčia juos ore, tuo virtuozišku rankos mostu. Nors man kartą sakė, kad pats pirmas blynelis bandant šitaip apversti prilipo prie virtuvės lubų, bet aš nežinau, kiek tai tiesa. Tiesiog man sunku patikėti, kad jai gali kas nors nepavykti.

O man pavyko šitie! Ir dar iš pirmo karto. Na gerai, nebuvo maniškiai labai jau ploni (reiks dar patobulėti), bet vien tai, kad kepant jie neplyšo ir sugebėjau į lėkštę patiekti sveikus, man yra didelis laimėjimas. Receptas vėl iš tos David Lebovitz knygos, apie kurią seniau pasakojau. Panašu, kad dar ne vieną patiekalą iš ten gaminsiu, ypač po šokoladinių keksiukų ir šių blynelių sėkmės.

Šokoladiniams lietiniams reikės:

500 ml pieno

25g geros kokybės kakavos

45g sviesto ir dar šiek tiek kepimui

3 šaukštų cukraus

4 kiaušinių

175g miltų

kelių žiupsnelių druskos

Gaminame:
Į prikaistuvį pilame pieną, tuomet sudedam gabaliukais supjaustytą sviestą, beriam kakavą, cukrų ir druską ir nuolat maišydami kaitinam ant vidutinės ugnies, kol sviestas ištirps.

Tuomet visą šia masę perpilame į dubenį, mušame kiaušinius ir suberiam miltus. Mikseriu viską išplakam iki vientisos masės, o tada dubenį uždarom į šaldytuvą ir tešlą šaldome apie 1 val.

Atšalusią traukiame lauk, leidžiam šiek tiek atšilti, o per tą laiką pasiruošiame keptuvę. David rašo, kad geriausia naudoti nepridegančią 25-30 cm skersmens arba specialią keptuvę lietiniams. Į keptuvę dedam gabalėlį sviesto ir pakaitinam ant vidutinės ugnies. Kai sviestas įkais, išvalom keptuvę popieriniu rankšluosčiu, o tada pamaišom tešlą, samteliu pasemiam maždaug 60 ml tešlos ir leidžiam į keptuvę. Keptuvę pasukiojam, kad tešla tolygiai pasiskirstytų ir kepam 30 - 45 sek, tuomet mentele apverčiam blyną ir baigiam kepti.

Apvertus blyną, ant viršaus dar galima uždėti nuttelos kremo ar užberti šokolado drožlių, blynai bus dar labiau šokoladiniai. Prieš dėdami į lėkštę, blyną sulenkiam per pusę, tada dar per pusę - taip šokoladas liks viduje ir nepabėgs. Skanaus!

Pagaminta pagal D.Lebovitz "Saldus gyvenimas Paryžiuje" p. 261-262 // Vaga 2012