O tos kelios dienos prabėgo nepastebimai. Ar bereikia sakyti, kad buvo nuostabu? Rudeniniais rūbais pasidabinusiais medžiais apaugę kalvų šlaitai. Kavos puodelis vienoje rankoje, kitoje sausoje kepti kaštonai, kuriuos, beje, valgiau pirmą kartą.

Mažame sendaikčių turguje aptikau pačią jaukiausią pasaulyje cukrinę su mažyčiu aukso spalvos šaukšteliu ir šiek tiek nuskilusiu dangteliu. Pirmas mano įsigytas pirkinys sendaikčių turguose. Pagyvenęs ponas dar bakstelėjo pirštu į atokiau riogsojusį indelį pienui. Suprask - iš vieno komplekto. Labai nesispyriodama prigriebiau į kompaniją ir tą. 

Sunkiai galėjau ramiai praeiti pro kalėdinėmis prekėmis pasipuošusias vitrinas. Žinau žinau, ruduo dar (ir neįtikėtinai gražus), bet kalėdos visuomet buvo mano silpnybė ir užplūdus sentimentams įsigijau raudonu megztiniu pasipuošusį ant eglutės kabinamą angelą. Tik vieną. Pažanga.

Bet pakišus man po nosimi kokį konditerinį gaminuką, jokio sąžinės graužimo nei su žiburiu nerasi. Taip ir ragavau visus iš eilės croissant ir pain au chocolat. Et, juk nieko naujo (nuraudęs veidukas). 

O receptas? Receptas bus. Kai tik iš naujo prisijaukinsiu virtuvę ir sugebėsiu rišliai sudėlioti mintis :)