Kaip dažniausiai ir nutinka - kai rankos niežti kaip norisi ką nors pagaminti, tai tuomet kaip tyčia dangus pašykšti apšvietimo ir visą dieną saulę paslėpę laiko tankūs debesys. Bet beslampinėdama po namus su šlepetėmis ir pižama pagalvojau, kad apšvietimo visai nereikia tam, kad galėčiau papasakoti apie savo vasaros atidaryrmo ir dvasinės ramybės susigrąžinimo posesijinę kelionę į saulėtąją Kroatiją. O ten jau tikrai netrūko gero apšvietimo, išskyrus vieną apniukusį ir linotą rytą... Bet apie viską iš pradžių.

Teisybės dėlei reikėtų paskyti, kad pačioje Kroatijoje buvau tik 4 dienas, nes dar keturias reikėjo važiuoti pirmyn ir atgal. Dažnam gali pasirodyti, kad nieko nuobodžiau negali ir būti - dvi paras praleisti autobuse dardant ne puikiausios kokybės lenkiškais keliais. Bet šį kartą kelionė toli gražu nebuvo nuobodi: važiuojant į priekį apie Varšuvą mus pasitiko stebinanti 12 laipsnių šiluma, kuri sukėlė nemažą sąmyšį keliautojų tarpe - juk į pietus važiuojam, lagamine tik šortai, trumpi sijonėliai ir plonos suknutės, o čia kone žiema! Na o bekeliaujant atgal nutiko dar vienas malonus netikėtumas - vos už Čekijos sienos sugedo mūsų autobusas. Teko kiurksoti pakelės užeigoje belaukiant kito...

Bet aš vėl nukrypau. Grįžtu atgal ir skubu rodyti pirmasias nuotraukas, kol iš naujo užplūdę prisiminimai nesupainiojo tvarkingai ruošiamų dėstyti minčių.

Pirmasis rytas Kroatijoje ir pirmoji išvyka. Tikslas - Paklenicos nacionalinis parkas, žymus labai labai senai susiformavusiais Dinarų kalnais. 

Vakare ištaikėme laisvą minutę ir išsmukome į paplūdimį. Tiesą sakant, tikėjausi gerokai šiltesnio vandens, todėl nemaloniai nustebau patyrusi, kad jis vos šiltesnis už mūsiškę Baltiją. Bet ką darysi, juk reikia išbandyti, todėl niurktelėjau :)

Antroji diena - Dubrovnikas. Išvykome nepadoriai anksti - 5val ryto, ir tą dieną važiavome apie 12val. Ryte mus iš namų išlydėjo apniuykęs dangus ir jau maniau, kad nebeteks tądien saulės išvysti, bet vos nukakome į piečiausią kroatijos miestą, oras kaip man pasitaisė, o su juo ir nuotaika. Apie Dubrovniką visko pripasakota ir prirašyta be galo daug. Ir yra dėl ko - miestas, įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sarašą, žymus tuo, kad išliko iki mūsų dienų beveik toks, koks buvo ir anuomet, savo klestėjimo laikais. Priežastis - galingos mūrinės miesto sienos, kai kur siekiančios šešis metrus storio, kurių jėga nepaėmė ir pats Napaleonas. Tiesa, vėliau jam vis dėl to pavyko užkariauti miestą, bet tik pasinaudojus klasta. 

Vaikšiojant po tokį miestą, jaučiausi tarsi vartydama istorijos vadovėlio puslapius. Reikia turėti galvoje, kad jau tuomet čia visu gražumu žydėjo aukščiausi civilizacijos pasiekimai: čia vandentiekis buvo jau tada, kai daugeliui Europos miestų tai buvo neregėta prabanga, čia visos miesto gatvės puikavosi grindiniu net su loveliais lietaus vandeniniui nutekėti, kai žemyninėje Europoje dar daug kur vežimų ratai klimpo purve...

Mažos siauros gatvelės, kurių man niekuomet negana ir kurias norisi fotografuoti visas iš eilės...

Vaizdas nuo itin mažos (juk reikėjo taupyti vietą) pagrindinės miesto bažnyčios laiptų į judrias gatves....

Smagi atrakcija turistams - miestą galima apeiti ir gynybinėmis sienomis. Toks malonumas aukso puodų tikrai nekainuoja, bet užtat įspūdžiai tiesiog kvapą gniaužiantys, o atsiveriantys vaizdai - nepakartojami. Šioje nuotraukoje - miesto uostas.

Ir naujasis Dubrovnikas, nebetelpanti už kažkada taip saugojusių sienų, dabar jau išvirtęs ant aplinkinių kalvų.

Miestui gyvumo ir jaukumo suteikia net tokios kasdienybės detalės, kaip ant palangės išrikiuotos uogienės stiklainiai...

Nors ir nenoromis, su Dubrovniku teko atsisveikinti. Prisipažinsiu, kad sėdėdama autobuse, apsalusi nuo matytų vaizdų ir gėrėdamasi pro akis slenkančiais peizažais jau maniau, kad dabar galiu nors namo važiuoti - dėjausi pamačiusi gražiausia, ką galima pamatyti. Bet kaip aš klydau :)

Trečioji diena. Tą dieną mus lepino maloni 30 laipsnių šiluma ir griedas dangus. Aplankėme vieną seniausių Kroatijos miestų - Splitą, kuris žymus tuo, kad įsikūrė vieno paskutiniųjų Romos imperatorių, Diokletiano rūmų teritorijoje. Taip taip, ir man teko kelis kartus pasitikslinti, ar viską gerai supratau. Istorija pasakoja, kad mirus imperatoriui ir žlugus Romos imperijai, miestą, o kartu ir visą šalį, ėmė puldinėti barbarai. Mirusio imperetoriaus rūmai liko be šeimininko, todėl gyventojai bėgdavo slėptis čia, o ilgainiui nusprendė, kad didžiulėje teritorijoje būtų visai nieko apsigyvenus - ėmė griauti vidinius pastatus, statytis sau namus, palikdami tik juos saugojusias išorines rūmų sienas. Na ir drąsa neišpasakyta!

Didesnėse aikštėse pabirusios lauko kavinukės...


Siauros gatvelės...


Nuo gynybinio bokšto atsiveriantis miesto peizažas...


Tolumoje matyti išorinės rūmų sienos fragmentas. Tokios juosia visą miesto senamiestį.


Kita stotelė - seniausias šalies miestas Trogyras, skaičiuojantis jau ne vieną tūkstantį metų garbaus amžiaus, mažytis, jaukus ir ne toks sausakimšas turistų.


Ir paskutinysis sustojimo taškas tądien - Krka nacionalinis parkas. Visus šiuos ežerėlius ir užutakius suformuoja kalvotomis vietovėmis tekėdama Krka upė.


Ketvirtoji diena. Vos padubusi nudžiugau - žinojau, kad laukia bene tingiausia kelionės diena, mat tą dieną buvo suplanuota išvyka laivu, o tai reiškia viena: beveik jokio darbo kojomis, kurios atrodė gana varganai ir  jau prašyte prašėsi poilsio. Palikę už nugaros Zadarą, leidomės kelionėn po neaprėpiamo smaragdinio vandens platybes...


Pakeliui sustojome vienoje iš daugelio Adrijos jūroje pabirusių mažų salų pasigrožėti nuo kalvos viršaus atsiveriančiais vaizdais...


Penktosios dienos rytą mūsų laukė rytinė mankšta - kelių valandų trukmės pasivaikšiojimas po Plitvicos nacionalinį parką.


Vanduo toks švarus ir skaidrus, kad viskas matosi "kiaurai" iki pat dugno!


Labiausiai mane šis gamtos kampelis sužavėjo nesusakoma vandens atspalvių įvairove: nuo švelniai melsvos iki ryškiai žalios, turkio ar smaragdo atspalvių... Ir visa tai natūralu - vanduo toks spalvingas dėl skirtingų jame ištirpusių mineralų.


Tai buvo paskutinis aplankytas objektas, o po pietų laukė kelionė namo. Nors grįžau namo nutrintomis iki pūslių pėdomis ir sutinusiomis blauzdomis, keliauti tikrai buvo verta. Taip verta, kad noriu dar :)