Aš bandžiau gal keturis kartus papasakoti apie atostogas. Apie nuostabiai jaukius miestus. Apie neaprėpiamus smėlynus Latvijos pajūryje. Apie miškų tylą Sarema salose. Ir vis dėlto tai padaryti yra sunkiau, nei iš pradžių atrodo. Galbūt didžiausia bėda buvo ta, kad vis stengiausi prie tokio pasakojimo priderinti patiekalo receptą. Rinkau ir rinkau, kol galiausiai supratau, kad patiekalas galėtų būti įraše šalia visų šių nuotraukų nebent tada, jei būčiau jį pagaminusi TEN. Bet nepagaminau. Todėl recepto nebus. Apsiribosiu kur kas paprastesniu tikslu - parodyti tai, kas man buvo gražu.

Į Prahą grįžau antrą kartą. Anąkart jis buvo prabėgtas kiek paskubomis, vorele sekant paskui kitus turistus ir gidą. O šįkart nusprendėm paslampinėti savarankiškai, su žemėlapiu ir fotoaparatais rankose.

Trumpam išklysdavom iš tirštai turistų lankomų gatvelių, kol pagavusi minia mus nunešdavo atgal. Leidomės tiesiog kur kojos neša, be jokio sudėtingo plano. Tiesa, buvo keli dalykai, kuriuos norėjau išbandyti. Pirmasis - paragauti "Starbucks" kavos. Galbūt tikėjaus kažko tokio, tačiau toji kava manęs labai nesužavėjo. Mūsiškė "Šviežia kava" kur kas skanesnė.

Norėjom paragaut alaus. Čekiškas alus ypač gero skonio todėl, kad jį gaminant naudojamas geros kokybės čekiškas vanduo. Na aš daugiau laiko praleidau ne ragaudama, nes man alus vis dar nelabai, bet fotografuodama kitą ragautoją su vis kitokia alaus rūšimi rankose.

Lipom į Šv.Vito katedros bokštą. O ten iki viršaus 358 laipteliai. Šiaip taip užsikeberiojom, su padūsavimais ir pastoviniavimais. Bet viršui koks vaizdas! Verta, tikrai labai verta.


Radau nuostabiai gražią krautuvėlę pačiame miesto centre. Ir ne, joje nereikėjo stumdytis su kitais turistais, prie kasų nenusidriekusios milžiniškos eilės, o pardavėjos maloniai šypsojos ir kantriai atsakinėjo į mano klausimus apie staltiesių dydžius. Išėjau nešina TIK puodeliu ir servetėle, bet laimikis būtų buvęs kur kas didesnis, jei ne brangusis, paskutinę minutę susirūpinęs šeimos biudžetu.

Mūsų gidas vis kartojo, kad į Prahą reikia vežtis architektūros mėgėjus. Vaikštinėjant galima rasti įvairių architektūros stilių pavyzdžių, išdygstančių tiesiog prieš akis. O miestas toks gausus architektūrinio paveldo todėl, kad beveik visiškai nenukentėjo per karus. Ir nors Praha nuolat plėtėsi, o šiuo metu mieste gyvena apie 1,5 mln gyventojų, man vis tiek šis miestas yra beprotiškai artimas. Galbūt todėl, kad savo raudonais stogais toks panašus į mūsų Vilnių.

O mes čia dar grįšim. Dėl dviejų dalykų - muziejų (mums sakė, kad Nacionalinis muziejus yra ypač geras) ir naktinių vaizdų.  Nes man pakako tik žvilgterėti į kraštelį senamiesčio, šmėstelėjusį pro autobusą langą pavakare važiuojant į viešbutį, kad suprasčiau, jog noriu čia dar.

Ką dar verta pamatyti Čekijoje? Vienareikšmiškai:

- Sychrovo pilį

- Melniko pilį

- Ardšpadų uolų miestą

- Pakilti į Snežka viršukalnę, o sušalus išgerti karšto šokolado ir suvalgyt naminio pyrago ant kalno esančioje kavinukėje.