Sveikinimai, priartėjus prie to liepto galo :) nors vėliau jo labai pasiilgsi :)

P.S. iš kur tos pirmosios braškės? Kad dar lyg ir ne sezonas..

Tai kad jau ir dabar visokių "gal" atsirado: gal visai ir neblogi tie metai buvo, gal be reikalo skundėmės... :)
braškės tai iš parduotuvės... man dar irgi atrodė, kad ne sezonas, bet pasiskaičiau vakar įdomumo dėlei "Sezoninėj virtuvėj", kad sezonas gegužę-birželį, tai ir nusipirkau :)

O man parūpo koks tas clafoučio skonis?

P.S. sveikinu su pabaiga ir kažko naujo pradžia :)

Hm...draugas vakar sakė, kad čia jam priminė "kiaušinienę su uogom" :) konsistencija tirštesnė ir sunkesnė nei pudingo, kiaušinių skonis jaučiamas, tačiau nėra dominuojantis, nes braškės jį gerokai nustelbia. Skanus daiktas, išbandyk :)

Stovėdama prie to paties "liepto galo" galiu pasakyti, jog laukiu nesulaukiu, kol jis pagaliau ateis ir viskas šis košmaras pasibags :) taip noriu greičiau užverti šitą savo gyvenimo puslapį, kad atrodo net širdis tuoj iš krūtinės iššoks! Nors čia turbūt dėl to, jog visą laiką ne savo rogėse sėdėjau... :) tikiuosi, tau pasisekė labiau :)

Jausmą, kad ne savo rogėse sėdžiu, ir man teko patirti, kokiam 2-3 kurse. Tada tikrai tokių minčių būdavo "ką aš čia veikiu". Paskui po truputį įsivažiavau, radau mėgiamą sritį. Keisčiausia, kad net ir tomis "ką aš čia veikiu" akimirkomis, pagalvojusi, kur kitur galėčiau studijuoti, ką dar galėčiau veikti, atsakymo taip ir nesulaukdavau, vadinas, rogės kaip ir geros :)

Aš tau pavydžiu. Ir be galo laukiu, kada pati prieisiu tą liepto galą. Matyt, aš nebusiu tokia, kuri pasiilgsta, mat mokslai pastaruoju metu tik trukdo veikti tai ką noriu :). Kad ir kaip jaustums - sveikinu :)

Ačiū :) matyt mano srities specifika yra tokia, kad jau sykį koją įmerkęs, jos nebeištrauksi. Todėl ir su studiju pabaiga iš tiesų niekas nesibaigia, tik kad dėstytojai taps kolegomis darbe, o mokytis ir tobulėt reiks nuolatos :)

Sveikinu, jau beveik priartėjus prie kito gyvenimo etapo! Atsimenu, po paskutinio egzamino ir gynimų, buvo apėmęs keistas jausmas - "negi grįžus namo nereikia mokytis ir galima daryti tai ką nori?!" :)

Man toks jausmas po kiekvienos sesijos būdavo, tarsi stebuklas atrodydavo, kad gali tiesiog drybsot lovoj ir nieko neveikt :) o mokslų visiškai apleisti neišeis, nes rugsėjį ir vėl seminarai. Bet kad etapas kitas, tai jau tikrai :)

Oho, Sandra, jau liepto galas? Pirmiausia mintyse kilo klausimas kaip gi tu viską ištvėrei? Aš dabar kaip tik morališkai, praktiškai, fiziškai ir visaip kaip kitaip įmanoma ruošiuosi įsisukti į šias vėžes, kuriose esi tu (Jei gerai pamenu medicina taip?) Tik manęs dar laukia pradžių pradžia, kuri tokia gąsdinanti, jog kartais atrodo išsikraustysiu iš proto. Sveikinu praėjus tokį... tokį... na, mano supratimu, labai sunkų kelią :)

Neringa, mano patarimas būtų - nereikia čia nieko gasdintis, nereikia nusiteikinėti, mėgaukis vasara :) viskas yra padaroma, one step at the time. Taip, tam reikia kantrybės, reikia užsispyrimo, bet tikrai nereikia galvot, kad čia bus patys blogiausi metai gyvenime. Metai bus įdomūs, kitokie. Pamatysi :)

Ačiū už palaikymą. Esi visiškai teisi : )