Verčiu darbo kalendoriaus puslapius. Nė vieno tuščio. Baigiamasis egzaminas, paskui pokalbiai, paskui diplomas, paskui.... dar du blogerių susitikimus įspraudžiau, nes baisiai noriu. Negaliu sakyt, kad baigti studijas nėra smagu. Net labai. Bet aš vis dar negaliu šituo patikėt. Net kai mylimas šmaikštus dėstytojas paskutinę paskaitą atskaitė, net kai pozavom paskutinėms nuotraukoms ir vinjetę įbruko į rankas, net ir tada smegeninėj neįvyksta joks trumpasis jungimasis, ir suvokimas, kad po kelių savaičių viskas bus baigta, atrodo tolimas, lyg mėnulis. Kažkoks paradoksas. Kai mokais tiek, atrodo, kad tie metai niekad nesibaigs. O va priėjus liepto galą, kai jau tuoj tuoj himnus giedosim, viso šito tampa...gaila. Nesusipratimas, ne kitaip.

Norėjau ko nors su pirmosiom braškėm. Tada pagalvojau, kad dar nesu (!) gaminus clafoutis. Labai tinkamas saldėsis tokiam laikui, nes darbo nedaug, o rezultatas labai gardus. Ir visai gražus :)

Braškių clafoutis

Reikės:

3 kiaušinių

250g braškių

120 ml grietinėlės

180 ml pieno

100g cukraus

120 ml miltų

žiupsnio druskos

cukraus pudros pabarstymui

sviesto kepimo skardai patepti

Gaminame:
23 cm skersmens kepimo formą ištepame sviestu. Atsegama kepimo forma netinka, nes pyrago tešla skysta ir viskas išbėgs. Naudokite sandarią formą.

Braškes nuplauname, nuskabome lapelius, pjauname pusiau ir išdėliojame ant kepimo formos vienu sluoksniu.

Į dubenį mušame kiaušinius, beriame cukrų ir gerai išplakame. Beriame miltus ir druską. Plakame energingai, kad masė taptų vientisa. Tuomet supilame pieną ir grietinėlę, gerai išmaišom.

Tešlą supilame ant braškių ir šauname į orkaitę. Kepame 175 laipsnių temperatūroje apie 35-45 min arba kol medinis pagaliukas, įsmeigtas į kepinį, išlįs švarus. Palaukiame kol pravės ir ragaujame. Skanaus!

Pagaminta pagal Dorie Greenspan "Around My French Table" p. 452-453

Maistas man jau kurį laiką į antrą planą nustumtas. Nėr nei minčių, nei įkvėpimo. Jei ir randu kokį patikusį receptą, ryžtingai nužingsniuoju į virtuvę ir grįžtu su...sumuštiniu rankoje. O dar tas iš paskos sekiojantis "nieko nebenoriu" jausmas... Ai bet užteks apie mane, geriau apie panna cotta pašnekėkim.

Anądien prisiminiau praeitos vasaros hitą - mėlynių ir cinamono uogienę su kriaušėmis ir nusprendžiau, kad visai gerai būtų tokią panna cotta pagaminti. Mėlynių ir cinamono derinys tikrai vykęs, pagalvojau paragavus šio deserto. Beje, uogų čia nevalia pamiršti (mėlynių ar juodųjų serbentų) - būtent jos ir suteikia visam desertui gyvumo, nes paragavus panna cotta vien su cinamonu, man ji buvo kiek...nuobodi.

Panna Cotta su mėlynėm ir cinamomu

4 porcijoms reikės:

300 ml 35 proc. riebumo grietinėlės

100 ml riebaus pieno

2 arbatinių šaukštelių želatinos

100 ml vandens

1 šaukšto rudojo cukraus

1 arbatinio šaukštelio malto cinamono arba vienos cinamono lazdelės

šaldytų ar šviežių mėlynių + cukraus uogoms sutrinti

Gaminame:
Želatiną užpilame vandeniu ir paliekame išbrinkti.

Grietinėlę, pieną, cinamoną ir šaukštą cukraus pilame į prikaistuvį ir kaitindami maišome, kol cukrus ištirps, tik neužverdame. Nukeliam nuo ugnies. Jei naudojate cinamono lazdelę, puodą uždenkite ir palikite maždaug 10 min, kad įsiskonėtų.

Supilame želatiną ir maišome, kol želatina visiškai ištirps. Tuomet masę išpilstome į indelius ir paliekame atvėsti kambario temperatūroje. Nepamirškite sužvejoti cinamono lazdelės!

Kai masė atvės iki kambario temperatūros, siunčiame indelius į šaldytuvą maždaug 3 valandoms.

Kai panna cotta visiškai sustings, sutriname uogas su šaukštu cukraus ir užpilame ant viršaus. Aš sutryniau maždaug 300g mėlynių su 1 šaukštu rudojo cukraus. Cukraus geriau nepadauginti, nes mėlynės ir taip pakankamai saldžios, be to, šiek tiek rūgštelės šiam desertui būtinai reikia, kad skonis būtų gyvesnis. Skanaus!

Pagrindinis receptas čia, tik sumažinau grietinėlės ir pieno kiekius, nes na šiek tiek pritrūkau, o rezultatas buvo geresnis nei tikėjausi - desertas buvo labai kreminės tekstūros. 

Jau kurį laiką mąsčiau, kad kai tik pavyks rasti, midijas gaminsiu būtent su normandišku padažu, nes turėjau sidro. O creme à la normande pagrindinės sudedamosios dalys ir yra sviestas, grietinėlė, sidras arba kalvadosas ir obuoliai. 

Mam dar prancūzų liaudės išmintimi pasidalino ir sakė, kad midijas galima valgyti tik tokiais mėnesiais, kurių prancūziškuose pavadinimuose yra raidė "r". Taip išeina, kad netinkami mėnesiai būtų gegužė, birželis, liepa ir rugpjūtis. Taigi midijų sezonas būna šaltaisiais metų mėnesiais. Šiek tiek neįprasta, ypač turint galvoje, kad mūsuose visi geri ir švieži dalykai (išskyrus Kalėdas) būna būtent vasarą. Anyway, į nuvažiuojantį traukinį dar spėjau ir dalinuos balandžio pabaigos receptu.

Midijos su sidru ir obuoliais

2 nedidelėms porcijoms reikės:

1 kg šviežių midijų

laiškinio svogūno

1 lauro lapo

2 česnako skiltelių

šviežių petražolių

300ml grietinėlės

200ml sidro

1 nedidelio obuolio

gabalėlio sviesto

Gaminame:
Midijas švariai nuplauname šepetėliu po tekančiu vandeniu. Jei midiją paspaudus ar pakišus po tekančio vandens srove ji neužsiveria, teks ją išmesti.

Smulkiai sukapojame česnaką, laiškinį svogūną, petražoles, nulupame ir kubeliais supjaustome obuolį. Į puodą dedame gabalėlį sviesto, jam ištirpus - česnakus, svogūno laiškus, petražoles ir obuolio gabalėlius. Šiek tiek pakepiname. Tuomet padidiname ugnį ir supilame sidrą, leidžiame paburbuliuoti. Nuolat maišydami supilame giretinėlę, palaukiame, kol užvirs. Tuomet sudedame midijas.

Sumažiname ugnį ir paverdame apie 3-5 min arba kol visos midijos atsivers. Neatsivėrusios turės keliauti į šiukšliadėžę. Užbarstome šviežių kapotų petražolių ir patiekiame. Skanaus!

Prieš kelias dienas restoranas Tiflisi ir Borjomi sukvietė blogerius maisto ir gėrimų ragauti. Pirmajame panašiame renginyje restorane Genacvale sudalyvauti nepavyko, todėl ėjau susidomėjus ir norėjau bent šiek tiek susipažinti su man tokia tolima Gruzijos virtuve.

Kol Borjomi atstovė Ieva pasakojo apie visokius šio mineralinio vandens privalumus, nejučia rankose atsidūrė taurės baltojo gruziniško vyno. 

Pažintį su gruzinų virtuve pradėjome, kaip ir dera, nuo šaltųjų užkandžių. Salotos, suktinukai su baklažanais, papuošti granatų sėklomis, dviejų rūšių phali - virtų daržovių rutuliukai, vienuos aiškiai jautės bazilikas, kituos - kario prieskoniai.

Mums besišnekučiuojant ant stalo atkeliavo dar šilta gruziniška duona/paplotėliai chačapuri. Tokia duona gali būti kepama su daugybe skirtingų įdarų, tradicinė gaminama su sūriu, o mūsiškiai buvo su varške.

Vėliau stebėjome, kaip vyriausiasis restorano šefas ruošia paplotėlius su mėsos įdaru bei kažką panašaus į mūsų dešreles - jautiena smulkiai supjaustoma, pagardinama prieskoniais ir suvyniojama į kokį tai gyslinį dangalą. Sakė, kad tai skrandis, nors mums su Ineta labai norėjos tokį teiginį užginčyt :)

Galiausiai stalą pasiekė du karštieji patiekalai. Pirmasis - kepenėlių troškinys su kalendromis, antrasis - avienos troškinys. Kadangi aš toli gražu nesu kepėnėlių gerbėja, sunku būtų objektyviai šitą patiekalą vertinti, nes kai nemėgsti, tai nemėgsti, kad ir kaip bebūtų pagaminta. O avienos troškinys paliko gerą įspūdį, nes visai nesitikėjau, kad mėsa tokia minkšta gali būti. Ragavom net gruziniškos vynuogių degtinės, vadinamos čača.

Belieka padėkoti Borjomi už kvietimą ir organizavimą, Tiflisi už gardų maistą, ir dalyviams už smagias šnekas ir plačias šypsenas.