Jei įrašą apie kavą suguldžiau per kelias valandas, tai šį gimdžiau kelias dienas. Nuo ko pradėti? Ką pasakoti? Visko buvo tiek daug ir taip gražu, kad mintys vijo viena kitą, o aš sėdėjau su tuščiu popieriaus lapu priešais, negalėdama jų tvarkingai sudėlioti. Netgi grįžus ir įmerkus kojas į lietuvišką beveik pavasarį, man vis dar sunku patikėti, kad vienas miestas gali turėti tiek daug nuostabių dalykų.

Pirmąją dieną Roma mus pasveikino lietumi. Lijo be perstojo ir aš, bandydama žongliruoti skėčiu ir fotoaparatu, kone meldžiausi, kad tik šis kiaurai neperšlaptų ir nesugestų. Pirmosios dienos planas buvo apžiūrėti senąją Romą. Pirmoji stotelė - Koliziejus. Statytas valdant imperatoriui Vespasianui 69-79 m.pr.Kr. ir iškilmingai atidarytas 80 m.pr.Kr. Atidarymo proga buvo surengtos žaidynės, kurios truko 100 dienų ir kurių metu buvo nužudyta apie 5000 gyvūnų. Koliziejus talpino apie 50 tūkst. žiūrovų, tačiau tai nebuvo didžiausia arena. Didesnė už ją - Circo Massimo, kurioje galėjo tilpti per 250 tūkst. žiūrovų. Man buvo įdomu sužinoti, kad arena romėnų buvo vadinama Flaviano amfiteatru, o pavadinimą Koliziejus gavo tik viduramžiais dėl šalia stovėjusios didžiulės Nerono statulos, vadintos Colosso di Nerone.

Apžiūrėję Koliziejų patraukėm link Palatino. Tai viena iš septynių kalvų, ant kurių buvo įkurtas Romos miestas. Čia rasite daugybę kelis tūkstančius metų menančių senojo miesto griuvėsių, kurie, tiesa, yra prastai sužymėti, todėl gidas (popierinis ar gyvas) čia ypač praverstų. Apžiūrėję Palatino, nusileiskite žemyn, į Forumą. Tai buvęs Romos centras, su didingomis šventyklomis, Senato rūmais, Vestalių namais. Šioji dalis man paliko didžiausią įspūdį. Tiesiog galvoj netelpa, kaip su tuomečiais ištekliais buvo įmanoma tokius didingus statinius pastatyt ir dar išpuošt.

Įėjimą ir išėjimą iš Forumo žymi dvi arkos, kurios išliko beveik nepaliestos. Įėjimo į Forumą pradžioje stovinti Tito arka, sakoma, buvo įkvėpimas Paryžiaus Triumfo arkai, o priešingoje pusėje išėjimą iš Forumo žymi 23 m aukščio Arco di Settimio Severo. Tuo metu šis statinys žymėjo Romos miesto ribos pabaigą. Apžiūrėję Forumą, pakilome laiptais iki Kapitolijaus kalvos. Kelionių vadovas ragino nueiti į Kapitolijaus muziejus, tačiau tą dieną jie, deja, nedirbo (kaip ir dauguma kitų muziejų pirmadieniais), todėl sekėme kita rekomendacija ir pakilome į Il Vittoriano pastato viršų. Šiek tiek sušlapti ir sušalti buvo visiškai verta, nes ten tokie vaizdai atsiveria, kad sunku ir apibūdinti juos žodžiais. Vaizdų nebus, nes lijo įstrižai į objektyvą. Bet patikėkite mano žodžiu, miestas matyti kaip ant delno. Todėl net jei lis, ar pustys, ar dar kaži kas tą dieną iš dangaus kris, pakilkite ten. Ir ne, lipti savomis kojomis nereikės, užkelia liftas. Bet vaizdas ten, viršuje, yra vertas kiekvieno iš tų septynių eurų.

Tolesnis tos dienos maršrutas mus nuvedė į Trastevere rajoną kitoje Tiberio pusėje. Pasak kelionių vadovo, jei šiltais vasaros vakarais nori pasilinksminti, tai yra tinkamiausia vieta, nes gyvenimas čia verda būtent vakarais. Vaikštinėjant siauromis gatvėmis į akis krito tai, kad šis rajonas tikrai kitoks. Spalvingi namai, beveik vien tik akmenimis grįstos gatvės ir gausybė barų, tratorijų ir picerijų.


Apšilę ir kiek apdžiuvę kojas namie, keliavom maisto ieškoti. Knyga ypač rekomendavo Pizzeria Amalfi, kuri, laimei, buvo visiškai netoli viešbučio. Šioji picerija mane sužavėjo savo šiltumu ir jaukumu. Nedideli mediniai stalai, uždengti spalvingomis staltiesėmis, draugiški padavėjai, primygtinai prašę bandyti ištarti itališkus makaronų patiekalų pavadinimus, ypač skanus ir šviežias maistas. Pirmąjį vakarą ragavom pastas: aš - spaghetti alla puttanesca, su alyvuogėmis, ančiuviais, pomidorais, o brangusis - kaži kokį kelių eilučių pavadinimo ilgumo patiekalą. Jau jūs man atleiskit, bet pavadinimo niekaip neprisimenu. Ar bereikia sakyti, kad makaronai buvo naminiai ir išvirti al dente?

O antrąjį vakarą bandėm picas. Čia sužinojau, kad neapolietiškos ir romėniškos picos skiriasi. Neapolietiškos yra kiek storesnio ir pūstesnio pado, tuo tarpu romėniškos - itin plonos ir traškios. Šioje picerijoje patiekiamos būtent neapolietiškos. Mūsiškos picos buvo su Parmos kumpio griežinėliais ir rūkytu mozzarella sūriu, apie kurį anksčiau nieko nebuvau girdėjus. Trumpai drūtai galiu pasakyt, kad maistas ten nuostabus ir šią vietą rekomenduoju tiems, kas nori tikro itališko maisto žmoniškomis kainomis.

Adresas Via del Gracchi 12, Rome, tel. 06 397 33 165

Jei gyvensite netoli Vatikano, rekomenduoju užsukti į Dolce Maniera. Tai rūsyje įsikūrusi visą parą veikianti kepyklėlė, kurioje kepamos dieviško skonio bandelės. Čia taip pat galima nusipirkti gabalėliais supjaustytų picų, įvairių biscotti, pyragų ir kitų skanumynų. Patalpa nedidelė, todėl gali tekti pasistumdyti, taip pat nėra kur prisėsti. Bet visa tai yra visiškai nesvarbu. Svarbu yra bandelės.

Pirmą kartą ragavom su vanilės skonio, kaip man atrodė, įdaru. Kai nuėjom kitą dieną ir paprašėm vėl tų pačių, pardavėja atsakė, jog tokių nėra ir mūsų ragautose buvęs... baltas šokoladas! Baltas šokoladas, kurio šiaip jau nemėgstu, nes kremai su juo man visuomet per saldūs. Bet čia balto šokolado įdaras buvo paruoštas tiesiog nuostabiai. Aš visiškai neperdedu. Vien dėl tų bandelių galima antrą kartą į Romą važiuot.

Adresas Via Barletta 27, Rome.



Antrąją dieną pradėjom pažintimi su Vatikane esančia Šv.Petro bazilika Basilica di San Pietro. Pirmoji bažnyčia šioje vietoje buvo pastatyta dar IV amžiuje, tačiau vėliau buvo sugriauta ir tik XV a. buvo imta atstatinėti. 1506 m. architektas Bramante pateikė darbų planą, pagal kurį bazilika turėjusi būti graikiško kryžiaus formos su didžiuliu kupolu centre. Tačiau statybos sekėsi sunkiai, kol viso projekto neperėmė Michelangelo, tuomet jau būdamas 72 metų amžiaus. Jis supaprastino pirmąjį Bramente projektą, tačiau mirė taip ir nesulaukęs statybų pabaigos. Bazilika buvo baigta 1590 metais, o puošnus fasadas 1609 metais. Šiandien ši bažnyčia yra didžiausia ir puošniausia Italijoje, tačiau antroji pagal dydį pasaulyje. Nors stovint ten viduje ir dairantis į visas puses tikrai neatrodo, kad gali būti dar kažkas didingesnio ir puošnesnio.



1942 metais archeologai, kasinėdami bazilikos pamatus, rado pagyvenusio, tvirto sudėjimo vyro palaikus. Po daugiau nei 30 metų trukusių įvairiausių tyrimų, popiežius Paulius VI 1976 metais paskelbė, kad tai yra šv.Petro palaikai. Šv.Petro kapą galima pažiūrėti už papildomą mokestį.

Įspūdingą kupolą galima apžiūrėti pakilus liftu arba kojomis. Jei kopsite dar aukščiau, atsidursite pačiame viršuje, kur galima apžvelgti visą Romą kone iš paukščio skrydžio.



Toliau tos dienos maršrutas mus nuvedė į Vatikano muziejus. Knyga perspėjo, jog eksponatų ten yra tiek, jog norint kiekvienam skirti bent po 1 minutę laiko, užtruktumėte.... 12 metų. Neblogai, ar ne? Visi muziejai užima 5,5 ha plotą, o bendras ekspozicijos ilgis 7 km. Žinau žinau, man irgi sunku buvo patikėti, tačiau nepatikliesiems galiu pasakyti, kad vaikščiojome tik po vieną iš korpusų, pakankamai greitu žingsniu ir apžiūrėti tik pačius garsiausius eksponatus mums užtruko... 3 val. Tai va. O tos garsiausios stotelės, kurias privalu pamatyti, yra Pinocoteca - paveikslų galerija, kurioje rasite per 460 garsiausių menininkų darbų, Stanze di Rafaelo arba Rafaelo kambariai, ir Siksto koplyčia, kurioje, deja, fotografuoti neleidžiama.

Na o toliau patraukėm į senamiestį. Piazza Navona ir Panteonas yra vieni tų must see, bet tikrai ne vieninteliai. Čia geriau pamišti visus žemėlapius ir tiesiog eiti, kur akys veda. O tada prisėsti vienoje tratorijų ir pasistiprinti gardžiu itališku maistu.



Tą vakarą ėjom vakarieniauti į tratoriją Alfredo e Ada.  Gaila, kad buvo jau tamsu ir neturiu daugiau padorių nuotraukų, nes aplinka ten tikrai jauki. Paprasti mediniai stalai, šeimininkų nuotraukos ant sienų, raudonu medžiu išmuštos sienos. Nors dar nebuvo taip jau vėlu, atėję buvome vieninteliai lankytojai. Oficialaus meniu, tokio, kurį galėtum pavartyti rankose ir paskaitinėti, nėra. Šeimininkas tiesiog prieina prie staliuko ir viską papasakoja pats. Itališkai. Paskui atneša šviežios ciabatta ir raudono vyno. Palikęs mus nuskuba į virtuvę. Netrukus ant stalo jau garuoja mano sriuba, spėju, su avinžirniais, sūriu ir rozmarinais. Brangusis gauna pasta carbonara. Patys makaronai čia kitokie nei anksčiau minėtoje Pizzeria Amalfi, storesni, drūtesni, tačiau ne ką mažiau gardūs.

Baigus valgyti šeimininkas, nunešęs lėkštes, atnešė kelis apkritus cukruotus sausainius ir emocingai paragino juos valgyti mirkant į ...taurę vyno. Paklausėm. Asmeniškai man tai buvo pats netikėčiausias sausainių vartojimo būdas.

Adresas Via dei Banchi Nuovi 14, tel. 06 687 88 42
darbo laikas pirmadieniais-penktadieniais

Trečios dienos rytas išauso giedras ir gaivus. Papusryčiavę visai šalia viešbučio esančiame bare Lepanto, išgėrę reikiamą porciją cappuccino ir suvalgę po raguolį, patraukėme apžiūrėti Tridente rajono. Vos įžengęs supranti, ką čia veikia vietiniai, mat praeiviai keliauja nešini didžiuliais garsių prakių ženklų simbolika pažymėtais krepšiais. Bet Tridente - tai ne tik brangūs viešbučiai ir parduotuvės. Čia galima rasti ir savotišką literatų kvartalą, tokių žymių rašytojų kaip Getė muziejus, įvairias meno galerijas, ir žinoma, garsiuosius Ispaniškuosius laiptus. Laiptų papėdėje esanti aikštė Piazza di Spagna taip pavadinta dėl šalia esančios ispanijos ambasados. Patys laiptai, pastatyti 1725 metais, iš tiesų yra prancūzų palikimas, nes veda į prancūzišką bažnyčią Chiesa della Trinita dei Monti. XVIII a.ši vieta buvo taip pamėgta anglų, kad vietiniai ją praminė anglų kvartalu er ghetto de l'inglesi.




Kai atsibos bastytis ir išalksite, užeikite į Pastificio. Netoli Ispaniškųjų laiptų įsikūrusi makaronų parduotuvė dirba vos kelias valandas per dieną ir patiekia du makaronų patiekalus, tačiau yra tikra atgaiva išalkusiems pilvams. Mums atėjus, žmonės jau laukė prie durų, nors iki kavinės atidarymo dar buvo likusios apie 20 min. Patalpa miniatiūrinė, nėra jokių padavėjų, prisėsti gausite nebent tuomet, jei ateisite gerokai anksčiau. Tačiau pirmas kąsnis šviežių tagliatelle išvers iš koto ir nustosit niurzgėti, kad čia mažai vietos, ilga eilė alkanų ar nėra kur prisėsti. Tie makaronai yra nuostabūs. Mes valgėm tagliatelle su grybais, kiti rinkosi pasta carbonara. Labai rekomeduoju. 

Adresas Via della Croce, Rome (tikslesnis mano knygoj nenurodytas, o pažiūrėti skaičių ant namo pamiršau)

Darbo laikas nuo 13 iki 15 val, pirmadieniais-šeštadieniais

Paskutinis mūsų apžiūrėtas objektas - Trevi fontanas. Tiesiog objektu jo pavadinti tikrai nevalia, nes tai įspūdingas baroko stiliaus statinys, užimantis kone visą aikštę. Įdomu tai, kad vanduo fontanui vis dar tiekiamas 2000 metų senumo akveduku, kurį pastatė generolas Agripa. Turbūt visiems žinoma tradicija į fontaną įmesti vieną kitą monetą. Tai štai, buvo paskaičiuota, kad didžiausio turistų antplūdžio dienomis į fontaną sumetama monetų, kurių bendra vertė siekia apie 3000 eurų. Šie pinigai laikas nuo laiko sužvejojami ir yra skiriami labdaros organizacijai Caritas.  

Tai štai, padrikas tas mano pasakojimas čia pavyko, bet tikiuosi sudomins tiek, kad užsinorėtumėt nuvykti ten. Nes ten tikrai yra ką pamatyti, sužinoti, išmokti. Norisi tikėti, kad ir pati dar sugrįšiu. Nes dievaži, ten tikrai buvo nuostabu.

p.s. įraše naudota informacija iš Lonely Planet "Rome", autoriai D. Garwood ir A.Hole.