Per pastarąsias savaites nutiko tiek daug visko, kad net nežinau, nuo ko pradėti pasakoti. Bet yra keli dalykai, kurių nepaminėti tiesiog negaliu. Pirmasis - šv.Jonų bažnyčios bokštas. Kad jis rekonstruotas ir atviras lankytojams sužinojau dar praeitą vasarą, bet pakilti ten taip ir nepavyko. O prieš kelias savaites pasitaikė puiki proga - ir svečius galima tokiais vaizdais apžavėti, ir pačiai akis paganyti. Žinoma, šį kartą buvo neapsieita be "kiaulės dėsnio" ir visus metus gražiausiai veikęs liftas, turėjęs pakylėti į 68 metrų aukštyje įrengtą apžvalgos aikštelę pačiame bokšto viršuje, ėmė ir sugalvojo sugesti būtent tą dieną. Bet tai niekis, vis tiek lipom. O atsidūrusi viršuje supratau, kad vaizdas tikrai vertas kiekvieno įveikto laiptelio. Bespragsint fotoaparatu ir pamačius nusidriekiančias turistų grupeles bokšto papėdėje, norom nenorom iškilo klausimas, kodėl jis toks populiarus atvykstančiųjų tarpe, o vietinių visai nelankomas? Kas tai - reklamos ar paprasčiausio domėjimosi stoka? Kad ir kaip ten bebūtų, bokštą aš rekomenduoju.

Antrasis malonus atradimas šiek tiek labiau susijęs su šio tinklaraščio tematika. Prieš kelias savaites facebook puslapyje klausiau, kur nusivestumėte svečius papietauti. Sulaukiau kelių tikrai įdomių rekomendacijų, o tarp jų buvo ir Rene. Jau kitą vakarą nutarėm pasižvalgyti, kaip gi ten viskas atrodo. Nors paslaptingoji Antokolskio gatvė man visiškai nieko nesakė, artėjant prie kavinės ėmiau balsu juoktis. Juk čia tas Rene, kurį esu kokius šimtą kartą praėjus, net nesusimąstydama, koks gėris ten slepiasi! Ar užėjau vidun nors kartą? Ne. Kodėl? Kad aš žinočiau... Tačiau mūsų pasirinkimas pietauti ten būtent tada pateisino visus lūkesčius. Patiko ir man, ir svečiams. O mes dviese dar sakėm būtinai sugrįšim midijų paragauti. (Egle, ačiū!!!)

Na ir galiausiai priartėjom prie šio įrašo pagrindinio kaltininko. Sausainių. Man sausainiai visada buvo ir bus rudens kepinys nr.1. Bet prieš kelias dienas orų mergaitės sakė, kad lis be perstojo ir laibomis rankelėmis rodė į pilkus debesėlius ekrane ties užrašu Vilnius. Tai ko ne ruduo? O jei ruduo, tai reiškia galima sausainius kept. Va šitie mano šaldiklyje apsigyveno ilgam laikui, nes yra greitai paruošiami, kvapnūs ir gardūs. Originalaus recepto praktiškai nekeičiau, tik išmečiau cukruotus imbierus, nes kai paragavau, supratau, kad jų nemėgstu. Dar nebandžiau, bet kai baigsis spintelėje razinos, pribersiu džiovintų spanguolių.

Gaminame:

Kambario temperatūros sviestą išsukame su cukrumi iki purumo. Mušame kiaušinį, dedame šaukštą auksinio sirupo ir gerai išmaišome. Tuomet suberiame miltus, kepimo miltelius ir avižinius dribsnius, išmaišom. 

Tešlą išverčiame ant miltuoto paviršiaus ir suformuojame dešrą. Ją suvyniojame į maistinę plėvelę ir dedame į šaldytuvą kelioms valandoms arba į šaldiklį maždaug pusvalandžiui. 

Kai tešla sustings (arba kai norėsime kepti), kaičiame orkaitę iki 170 laipsnių, traukiame sausainių dešrą ir supjaustome maždaug 1 cm storio riekelėmis. Riekeles išdėliojame ant kepimo popieriumi išklotos skardos ir kepame apie 20-25min, kol sausainiai šiek tiek pagels. Atvėsiname ir ragaujame. Skanaus!